Juodojoje Citadelėje Frostbaitas visada judėjo daug įžūliau, nei įprastai. Roks negalėjo iki galo suprasti ar jos albinosui ėdikui tokią įtaką daro jėgos ir pasitikėjimo jausmas, būdingas Aukštųjų Legionų kariams, ar jis tiesiog paprasčiausiai jaučia baimę ir dėl to pradeda apsimetinėti.
Bet kokiu atveju ji džiaugėsi, kas nors kas iš jų dviejų turi pakankamai drąsos. Tribūnas Brimstounas vėl asmeniškai ją pasikvietė į savo ofisą, ir tai eilinį kartą jai sukėlė paniką. Mieste, kuris buvo pilnas baisiai autoritetingų asmenybių, Ritlokas Brimstounas buvo kaip atskira klasė: yra žinoma, kad jis ūmus, ir jam sunku įtikti … ir viskas, ko norėjo Roks, priklausė nuo jos sugebėjimo padaryti jam įspūdį.
Ji ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių: prabudusi, ji tris kartus nusispjovė per sudėtus į žiedą pirštus. Ji apsiavė pačius naujausius batus ir išėjo iš kareivinių atsigręžusi nugara į priekį, kad apgautų visas nesėkmes, kurios galėjo ją persekioti. Ant kaklo ant grandinėlės kabėjo du jos sėkmingiausi amuletai (gabalėlis rūdos, kurį ji pati išgavo pirmą kartą, ir paprasčiausias kareiviškas ženklelis, kurį Primusas Drilbitas jai įteikė farado baigimo proga). Ji tikėjosi, kad šių pastangų pakaks patenkinti nepastoviai fortūnai.
“Eime, mažyli”, tarė ji Frostbaitui. “Tribūnas laukia.”
Ėdikas entuziastingai girgžtelėjo ir nusekė paskui Roks, kai jie įėjo į Branduolį ir pakilo suktais laiptais į trečią milžiniškos metalinės sferos aukštą. Ritloko adjutantė Larija tuo momentu išėjo iš jo ofiso.
“Jis pas save?” paklausė Roks.
Larija linktelėjo. “Tačiau jo nuotaika nėra pati geriausia. Kontroliuok save.” Ji žvilgtelėjo į Frostbaitą. “Ir jį taip pat. Aš daugiau nesiruošiu valyti ėdikui išėjus.”
Larija nubėgo, o Frostbaitas negarsiai suurzgė jai iš paskos, jo dvigubi geluoniai palengva drebėjo.
“Nepyk ant jos”, tarė Roks. “Galų gale, tai tu apšlapinai jos batus.”
“Roks!” aidas atnešė Ritloko balsą iš kabineto. “Užeik.”
Roks rankomis staigiai palietė rūdą, po to žiedelį, tikrindama, ar jie tebėra vietoje. “Paskui mane, Frostbaitai”, tarė ji. “Ir elkis gerai. Aš stebiu tave.”
Ritlokas stovėjo už savo stalo. Laria buvo teisi: tribūno akys buvo alkanos, dantys sukąsti, o plaukai pasišiaušę. Kai Roks prisiartino, jis ištraukė popieriaus lapą iš priešais jį stovėjusios krūvos ir piktai susuko jį į ritinėlį.
“Tribūne.”
“Laisvai.” Ritlokas mostelėjo link Frostbaito jau sulamdytu ritinėliu. “O šitas, tikiuosi, jau išdresiruotas.”
“Tikrai taip, sere. Dar kartą prašau atleisti. Jis pagalvojo, kad Larija rungiasi su manimi, todėl jis …”
“Nesvarbu”, nutraukė Ritlokas. “Ką tu žinai apie žmonių karalienę?”
“Ne tiek jau ir daug. Ji palaiko taikos sutartį, tačiau turi problemų sudominant tuo likusią Kritą.”
“Ji organizuoja pokylį”, pasakė Ritlokas. Jis ištiesė suglamžytą popierių Roks. “Dešimties metų karūnavimo proga. Jie vadina tai «žmogiškosios ištvermės švente», ar kažkaip ten panašiai.”
Roks išlaikė ramų balsą. “Tai skamba… įdomiai.”
“Džiaugiuosi, kad tu taip galvoji. Mane pakvietė, bet aš turiu daug darbo. Ir aš geriau pats išlupsiu sau dantį, negu važiuosiu į kokį nors oficialų renginį.” Ritlokas šiurpiai šyptelėjo. “Sveikinu. Aš skiriu tave savo pavaduotoja. Dabar tu esi oficiali Citadelės atstovė šiame svarbiame įvykyje.”
Roks vangiai paėmė popierių. “Aš… eee… Ačiū?
Ritlokas nusijuokė. “Tai nėra paaukštinimas pareigose, tai įgaliojimas. Tačiau svarbus. Kad ir ko bandytų pasiekti karalienė, mums būtina ten dalyvauti, kad galėtume apginti savo interesus. Mandagiai šypsokis, neužkabinėk aukštų asmenų ir nukreipk pokalbius nuo pavojingų momentų, jeigu tai įmanoma. Mes nenorime, kad visas tas kliedesys turėtų įtakos taikos deryboms.”
Roks nusprendė būti narsi. “Bus padaryta, tribūne. Bet ar galiu paklausti …”
“Tai neturi jokio ryšio su tavo paskyrimu į būrį ”. Roks veidas ištyso ir Ritlokas suriaumojo. “Sudeginkit mane, ar tavo smegeninėje tik ta vienintelė mintis?”
“Atsiprašau, tribūne.”
“Galiu lažintis, kad tu visą rytą praleidai spjaudydama pro pirštus ir įkrovinėdama savo sėkmės amuletus, tiesa?”
“Taip, tribūne.”
“Taip, kai kurie dalykai pasaulyje niekada nesikeičia.” Ritloko tonas tapo dalykiškas. “Yra ir kita priežastis, dėl kurios aš noriu, kad tu vyktum vietoje manęs”, pasakė jis. “Ten bus Loganas Tekerėjus. Ir kiekvieną kartą, kai aš matau kartu Loganą ir karalienę, mane tai … erzina. Dabar man pritrūktų kantrybės.”
Ir visada jos pritruks, pagalvojo Roks, bet vietoje to ištarė “Taip, tribūne.”
“Štai kvietimas. Susirask Lariją, ir sužinok iš jos informaciją apie nuvykimą. Ji paaiškins viską Dženos žmonėms ir įsitikins, kad tavęs ten laukia.
Roks sudvejojo. “Ar aš galiu pasiimti Frosbaitą?”
“Kol tu elgiesi garbingai, nepradedi kariauti ir nedegini visko iš eilės, gali pasiimti ką tik nori. Gal nuvežti karalienei ėdiką, man vis tiek..”
Į galvą Roks šovė viena mintis. “Tai reiškia, kad galima ir norną?”
Ritlokas įtariai krenkštelėjo. “Ką tu turi omenyje? Tą kvailą šunytį, su kuriuo tu visur bėgioji?”
“Jo vardas Brahamas, tribūne.”
Ritlokas prunkštelėjo. “Aš juk pasakiau — pasiimk ką nori, kary. Ar tau aiški ši frazė?”
“Tikrai taip, tribūne.”
“Gerai. Tu gavai įsakymus. Vykdyk juos labai rimtai, ir galbūt tada mes apsvarstysim tavo galimą ateitį Akmens būryje.”
Roks nepavyko sulaikyti šypsenos, bet ji bent jau atsilaikė norui refleksiškai paliesti vieną iš sėkmės amuletų. “Ačiū, tribūne.” Frostbaitas sumurkė palaikydamas.
“Būk įtempus ausis. Tai gali pasirodyti banalu, bet jeigu Juodoji Citadelė pasirodys blogiau, nei yra iš tikrųjų, tu maišysi Imperijos lydymo krosnies turinį arbatiniu šaukšteliu.”
“Supratau. Nesirūpinkite, sere: jūs manimi didžiuositės.”
“Ir pakaks šypsotis, kai aš tave gąsdinu. Galėsi šypsotis, kai atliksi darbą. Laisva.”
“Sere.” Roks atidavė pagarbą ir apsisuko, skubėdama išeiti, kol Ritlokas nepakeitė savo sprendimo.
Tačiau Frostbaitas tebespoksojo į tribūną, Roks pastebėjo įtampą ėdiko letenose, tarsi jis būtų rengęsis žaismingai užšokti ant Ritloko stalo. Ji niuktelėjo savo augintinį koja ir tarė, „Eime, mažyli“.
Roks ir Frostbaitas kartu išėjo iš patalpos. Ji turėjo daug reikalų: pasikalbėti su Larija, pasirengti išvykai į Divinity Rich ir nusiųsti Brahamui paukštį, kad jis taip pat būtų pasiruošęs.
Ji žvilgtelėjo į Frostbaitą. “Ar nori į pokylį, mažyli? Taip išeina, kad mes dabar esame aukšti asmenys. Ir mes dar per žingsnį priartėjome prie Akmens būrio.”
Frostbaitas džiugiai girgžtelėjo.
Roks dar kartą pasitikrino savo sėkmės amuletus ir nusišypsojo. Jos totemai vienareikšmiškai padėjo, padarę taip, kad susitikimas su Ritloku praeitų sklandžiai. Lyginant su šitai, karalienės pobūvis bus tik kaip pasivaikščiojimas parke. Viskas, ką jai reikėjo padaryti – pasiimti Brahamą, atvykti laiku į Kritos sostinę ir nepavesti Juodosios Citadelės.
Kas gali nutikti ne taip?
