Šešėliai vandenyje – Kreitai
Ištisus amžius buvo sekamos pasakos apie kolonų miestus, iškilusius virš vandens toli jūroje. Bokštai iškyla virš bangų, nors horizonte nesimato žemės, jie nusileidžia žemyn, į vandenyno gelmes, kur negali išgyventi tie, kas kvėpuoja oru. Ten gyvena pražuvę jūreiviai, kurių laivai sudužo per audras. Kyla žėrintys pylimai, susidarantys iš medžio, stiklo ir piratų lobių, kurie laikomi seniai pražuvusiais jūroje.
Tiesa ta, kad tokios vietos egzistuoja. Tačiau, jei pasakos suteikia joms grožio ir egzotikos, realybė yra žymiai baisesnė. Šie „kolonų miestai“ – aptvarai vergams, pastatyti tam, kad būtų išsaugota žemės gyventojų gyvybė tol, kol jų prireiks aukojimui. Gyvenantieji ten – nusivylę, išprotėję padarai, kasdien spoksantys į tamsias vandenų gelmes, ir žinantys, kad jų valanda greitai išmuš. Misdami žuvų likučiais, mėtomais jiems pagrobėjų, jie apgailėtinai egzistuoja, pastoviai žvelgdami į horizontą ir bandydami ten įžvelgti bures – melsdamiesi, maldaudami ir šaukdamiesi kokios nors pagalbos, kol dar kreitai negrįžę. (daugiau…)
