Atėję iš miestų po žeme, asura vėl ir vėl įrodinėja senos patarlės teisingumą „Sunkumas, tai tik dar viena žodžio galimybė reikšmė“. Iš pradžių kukliai prisiglaudę tarp Apsiblaususios Pakrantės griuvėsių, asura labai išsivystė. Jų magiškieji vartai jungia stambiausius Tyrijos miestus, o jų intelektas daro juos naudingais sąjungininkams – arba priešams, kurių reikia saugotis.
Gelmėse, pačiuose Tyrijos pamatuose, virė mūšis.
Stiprūs smūgiai drebino siaurą praėjimą, priversdami žemę ir smulkius akmenukus byrėti nuo lubų ir riedėti nelygiomis grindimis. Spigus, aukštas garsas užliejo koridorių, sukeldamas vis daugiau dulkių sulig kiekviena, drebinančia kaulus banga. Prispaudęs ausis prie kaklo, Dliksas (Dlixx) metėsi per nuolaužas, išsitraukdamas savo dekristalizuotą efiraizerį.
„Aš žinau, kur tu eini, Dliksai!“, – pasigirdo vos girdimas triukšme balsas. „Aš esu sonografijos inžinierius! Tu manei, kad aš tavęs neišgirsiu? Cha!“
Dliksas pamatė artėjančią bangą iki tol, kol ji trenkėsi į jį – virpantis oro judėjimas, sudarantis vientisą garso sieną. Jis nėrė už akmens, bet ataka pasiekė jį iki tol, kol jis pasiekė slėptuvę. Su baisia kakofonija, staugimu ir spiegimu garso banga nusitempė jį koridoriumi, kol jis neatsimušė į olos sieną. „Uffff“‘, – atsiduso jis, bet jo protestuojantis balsas paskendo supančiame triukšme.
„Matai?“, – vėl sušuko balsas. „Niekas nepraeis pro mano sonokelią! Tas, kas jį kontroliuoja, apsaugotas nuo jo, o skritų labai jautrios ausys! Girdi mane? JAUTRIOS…“
Dliksas įsirito į koridorių, laikydamas rankoje nutaikytą ir paruoštą efiraizerį. Kristališkas kamuolys jo gale sušvito keistu, rožiniu blyksniu, o paskui iššovė šviesos spindulys kitame koridoriaus gale.
„… AUSYS.. ausys.. ооо… ausys…“ Balsas pritilo, o po to pasigirdo krintančio ant grindų kūno garsas.
Išnaudodamas šią galimybę, Dliksas užkišo efiraizerį už diržo ir nubėgo pirmyn. Peršokdamas per akmenų, šiukšlių ir sulūžusių baldų krūvas, jis atsidūrė greta asura moters, vis dar tebetrūkčiojančios nuo efiraizerio spindulio pasekmių. Ant jos nugaros kabojo neparuoštas garso generatorius, surinktas iš originalaus dredžų įrenginio fragmentų.
„Jei aš neturėčiau šių ausų kištukų, tai būčiau negyvas. Neblogai, Poizi“. Dliksas ištiesė ranką ir ištraukė besisukantį keitiklį iš garso generatoriaus, deaktyvuodamas įrenginį. Jis luktelėjo, kvėptelėjęs ant keitiklio ir nušluostė jį rankove, kol mašina sustojo. Kai triukšmas dingo, jis išsitraukė iš ausų kištukus ir nusišypsojo. „Bet ne visai gerai“. Jis atjungė keitiklį ant dugno ir smalsiai pažvelgė vidun.
„Ne…“, – tarė Poizi, jos balsas drebėjo nuo jo efiraizerio poveikio. „Mano sonokelias ištrauks mane iš čia. Aš nenoriu mirti“.
„Aš nesiruošiu paimti tavo gadžeto“. Dliksas įdėjo keitiklį į Poizi kišenę. „Aš atėjau, kad gaučiau kai ką kita“. Dliksas atsargiai pritūpė ir nuavė jos kairįjį batelį. Atsargiu judesiu jis paslėpė jį savo kuprinėje. Atidžiau pasižiūrėjęs į ją, jis pasilenkė antrą kartą ir paėmė ilgą šaliką, kurį Poizi nešiojo ant kaklo. „Manau, ir šitą …“, – sumurmėjo Dliksas.
„Kodėl tu nepalieki manęs ramybėje?“ – sudejavo Poizi. Ji susierzinus pervertė akis pusiau sąmoningoje būsenoje. „Tiesiog išeik!“
Dliksas stovėjo, vilkdamasis paltą. „Tu, Poizi, esi mano kumandos narys, – suurzgė jis. „Tu nori, kad aš pamirščiau tai?“. Paniekinančiai prunkštelėjęs, jis apsisuko, išsitraukė dekristalizuotą efiraizerį ir išnyko požeminių perėjų tamsoje.
Primordusas
Didžiojo Griovėjo, Vyriausiojo Drakono pranašo Primorduso atėjimas sudrebimo viršutinį pasaulį, bet daugiau žalos jis padarė apatiniajam. Nors didžiųjų herojų grupė nugalėjo pranašą ir sustabdė Vyriausiojo Drakono prabudimą, jo griovėjai pasiliko, ir jų padaryta žala buvo milžiniška. Gnomai atsiliepė į senovinį Didžiojo Gnomo Apeigų šaukimą ir patys pavirto akmenimis, kad galėtų kovoti su savo amžinaisiais priešais. Tačiau jie buvo nevieninteliai, kas kovojo su griovėjais giliose olose po žeme.
Iki atsirandant griovėjams, asura buvo svarbiausioji rasė Tyrijos gelmėse. Jie paskleidė savo įtaką visoms kitoms rasėms, o pirmiausiai kovojo su skritais – padarais, kuriuos asura laikė (ir iki šiol laiko) šlykščiais ir pavojingais kenkėjais. Griovėjai buvo pirmieji priešai, kurie nekrito nuo asura intelekto ir magiškų galių. Slaptoji asura Taryba paskelbė, kad tai tik laiko klausimas, ir griovėjai bus sunaikinti asura meistriškumu ir sumanumu. Tai buvo išdidumas, kuris ir buvo jų požeminės, civilizacijos žlugimo priežastis, kurtos tūkstančius metų, bet sugriautos akimirksniu prabudusio Vyriausiojo Drakono galiomis.
Didžiojo Griovėjo pralaimėjimas nesutrukdė Vyriausiojo Drakono prabudimui, bet tik atidėjo jį. Maždaug penkiasdešimt metų po to, kai jo pirmtakas buvo nugalėtas, Primordusas prabudo – šį kartą galutinai. Jo pirmtakai paplito Gelmėse, išvarę daugelį požemio rasių, kurių pavadinimai išliko tik asura užrašuose ir pasakose. Išlikusios po nuolatinių kovų rasės buvo priverstos palikti savo miestus ir persikelti arčiau paviršiaus. Tuo metu asura pabėgėliai jau įsitvirtino paviršiuje, persigrupavo ir atkūrė savo kultūrą naujame pasaulyje, pastatydami miestą Rata Sum.
Slaptoji Taryba
Nuo neatmenamų laikų asura buvo statybininkai ir išradėjai, naudojantys magiją, kai tuo metu kitos rasės naudojo paprastus įrankius. Ir nors jie nebuvo tokie senoviški kaip gnomai, jie buvo vieni iš pačių aktyviausių, švaistę savo laiką pastoviems išradimams, eksperimentams ir pačios magijos studijavimui. Pagal jų seniausių archyvų užrašus, asura priklausančiose požeminėse teritorijose egzistavo mažiausiai šeši miestai, tokie dideli ir žymūs, kaip Rata Sum. Tačiau nė vienas neišliko iki dabarties. Vienok, kitos rasės mano, kad legendos apie tokias masyvias sostines, kaip Kvora Sum (QuoraSum), yra išgalvotos ir perdėtos, į ką asura trumpai atsako, kad kitos rasės perdaug tamsios, kad galėtų įsivaizduoti tą didybę, kurios jos neteko.
Aukščiausia asura valdžia yra Slaptoji taryba, smegenų centras, kuris apjungia pačius geriausius ir ryškiausius tautos protus. Gaila, bet realybėje situacija tokia, kad dauguma asura labiau suinteresuoti būti išradėjais, o ne biurokratais, ir į Slaptąją Tarybą dažnai patenka tie, kas lėčiausiai bėgo, kai buvo paskelbta apie jos įsteigimą. Dabartinė Slaptoji taryba valdo iš Rata Sum miesto, ir jai vadovauja Aukštasis Patarėjas Fleksas (Flax). Jo kabineto sudėtyje yra prestižiniai išradėjai, žymūs diplomatai ir dekanai iš visų trijų asura koledžų.
Visi asura pradeda būdami mokiniais savo tėvų laboratorijose, padėdami jiems įvairiuose projektuose nuo to momento, kai sugeba stovėti ant kojų (arba atsirėmę į kristališkuosius transmogrifus). Kai jie pasiekia tą amžių, kai pradeda daugiau ginčytis su tėvais, negu jiems padėti (o tai įvyksta pakankamai anksti), jie išsiunčiami mokytis pas meistrą į vieną iš trijų koledžų. Šis meistras yra atsakingas už studento mokymą iki tol, kol jis baigia koledžą ir įstoja į nuosavą kumandą. Šios tradicinės sistemos dėka asura mokinys gauna įvairiapusį išsilavinimą, o jų mokytojai gauna nemokamus (ir dažnai labai kompetentingus) stažuotojus. Netgi po baigimo asura išlieka lojalūs savo alma mater, dažnai tvirtindami, kad jų magijos teorijos sudaro kitų dviejų koledžų pagrindą.
Kumandos
Asura kultūros sistema labai organizuota, ir kartu labai lanksti. Jų visuomenę sudaro individualai, kurie renkasi kartu, kad galėtų atlikti didelius uždavinius. Tai jų kumandų sistema: formuojamas projektas, po to lyderis surenka (arba samdo) tuos, kas bus naudingiausias iki projekto pabaigos. Asura kumandos paprastai laikinos ir išlieka iki tol, kol jų reikia, o pabaigus visus uždavinius kumanda išyra. Tačiau šios kumandos dažnai palaiko ryšį, formuodamosi ir reformuodamosi iš individualų, kurie yra žinomi ir gerbiami, vengiant tų, su kuriais jos nesutaria.
Kadangi apie asura sprendžiama pagal reputaciją ir gudrumą, jie dažnai pasirenka savo specializaciją dar besimokydami koledže. Asura stengsis išgarsėti savo temoje, tikėdamasis gauti vietą geriausiose kumandose, atlikdamas vis daugiau ir sudėtingesnių uždavinių.
****
Žemė griaudėjo ir judėjo, išeidama į paviršių, papildydama vis didėjančią spiralę iš susmulkintų akmenų. Už spiralinės žemrausės pūškavo ir stūmė ją Nimas, stengdamasis įmontuoti ją į sieną kuo greičiau. Instrumentas buvo didesnis už asura, aštrus priekyje ir plokščias iš nugaros, kaip stilizuotas milžiniško žvėries nagas, arba kaip tas masyvus dantis, kuriam meldžiasi idiotai nornai įšalusiuose kalnuose. Nimas paniuro, stumdamas iš visų jėgų, ir tuo metu ovalios formos įrenginys sukosi, siūbavo ir tęsė savo darbą.Su kiekvienu smūgiu žemrausė judėjo pirmyn, o Nimas šliaužė iš paskos, nepaisydamas, kad praėjimas už jo buvo jau pusiau užverstas skalda. Tai pasitarnavo gera apsauga nuo to, kas sugalvotų šliaužti iš paskos. Geniali idėja! Spjaut į kitus, šituos idiotus iš šios prakeiktos kumandos. Jis išsikapstys iš čia!
Per žemę nuėjo galingas drebėjimas, sukrėtęs Nimą taip stipriai, kad trajektorija pasikreipė trimis laipsniais į pietus. Jis susikeikė ir išjungė žemrausę, kad patikrintų, kas įvyko. Jis perkrovė jungiamąjį suvirinimą? Paskandino arkanologą? Lyg ir nieko. Gal būt problema su talizmantiniu stabilizatoriumi ….
Dar vienas smūgis. Jį tiksliai sukėlė ne jo mašina. Nimas pakėlė akinius ant kaktos, atidžiai įsiklausydamas, jo akys išsiskyrė veide kaip vienintelė švari juosta. „Kvailas Poizi sonokelias“, – suvokė jis. „Idiotė! Ji tiesiog atkreips dėmesį! Geriau jau tiesiog prisėlinti nepastebėtam …“
Vėl įjungęs žemrausę, Nimas prisispaudė petimi ir galinės dalies ir pastūmė ją iš visos jėgos. Didžiulėmis pastangomis jam pavyko pragręžti kitą kalno sluoksnį. Kai tik akmuo sutrupėjo, Nimas džiugiai šūktelėjo, bet jo šūksnis tuoj pat pavirto siaubo aimana, nes žemrausė ir viskas aplink staigiai pajudėjo pirmyn, su vis didėjančiu pagreičiu.
„Ne!“ – sušuko jis, čiupdamas už mašinos galinės dalies rankenos. „Ola! Pagal mano apskaičiavimus jos čia neturi būti! Aš turiu būti piromorfiniame akmenyjeeeeeeeeee!“ Šaižus garsas stiprėjo, ir žemė po juo skilinėjo, grasindama visiškai subyrėti. Paleidęs įrenginio rankenas, kad išgelbėtų savo gyvybę, Nimas kepurnėjosi atgal, bet nuolaužos, likę už jo nugaros, pasirodė beesą greitesnės. Storas plyšys sutrupino pagrindą, ir Nimas pamatė savo likimą – tūkstančiai skritų stovėjo tiesiai po juo, ir visi mažieji monstrai žvelgė į naują skylę savo miesto sienoje. Kitoje olos pusėje Nimas pamatė dienos šviesos mirgėjimą. Išėjimas!
Bet jis niekada ten nenueitų, net jeigu ir neįkristų pasirinkti savo mirties, jo kelyje buvo keletas tūkstančių graužikų.
Akmuo sutraškėjo, bet prieš tai, kai paskutinės akmens nuolaužos, laikiusios jį, smuko žemyn, virvė – ne, šalikas! — pakibo ore šalia jo. „Poizi!“ – Nimas aiktelėjo, džiugiai siekdamas jo. Jis desperatiškai įsikibo į ploną vilties siūlelį kaip tik tuo momentu, kai žemrausė ištiško ant skitų miesto-olos grindų.
„Poizi!“ – Nimas išsikabarojo šaliku ant iškyšulio, aukščiau ant sienos. Persiropštęs per iškyšulį, jis džiugiai puolė prie asura. „Tu išgelbėjai mane“! Aš žinojau, kad būti komandos nariu tau, Poizi, kai ką reiškė …“ Nimas sulaikė kvėpavimą. „Tu!“
Dliksas nusišypsojo, keldamas dikristalizuotą efiraizerį. „Jei aš iššausiu į tave iš šito, tu nukrisi tiesiai į letenas mūsų mažiesiems nedoriems draugams. Tu žinai, kokie protingi jie tampa, kai susirenka tokiais kiekiais, kaip čia – ir lažinuosi, kad tu jų niekur tiek daug nepamatysi, kaip čia, Skritsburge“.
Nimas lėtai pakėlė rankas, parodydamas nuolankumą. „Meistras Bojkas nežinojo, ką daro, ateidamas čia. Mes neturime žūti, kaip jis!“
„Aš manau, kad galim. Dabar duok man savo batą, ir aš eisiu“.
Nurijęs seiles Nimas papurtė galvą. „Aš tau nepadėsiu. Tai ką tu darai, Dliksai, tau nepasiseks. Vienas iš mūsų atraportuos paviršiui!“
“Vienas iš mūsų jau padarė tai“. Su lig tais žodžiais Dliksas paspaudė gaiduką ir kristalinis kamuolys plykstelėjo. Nimo kūnas išlinko nuo įtampos, bet paskutiniu momentu Dliksas sugriebė jį už juosmens ir atitraukė nuo pavojingo plyšio. Apačioje tūkstančiai žėrinčių akių piktai žybtelėjo tamsoje, ir tūkstantabalsis šnabždesys atsimušė aidu nuo akmens.
Prispaudęs bejausmį Nimo kūną prie sienos, Dliksas nutraukė nuo jo kairį batą ir įsikišo jį į savo krepšį, kabantį prie juosmens, šalia bato, kurį jis nuavė nuo Poizi. „Liko vienas kumandos narys“ – sumurmėjo jis. „Laiko liko mažai.“
Statikos koledžas
Tie asura, kurie prisijungia prie statikos koledžo – statybininkai, ir stato jie amžiams, specializuodamiesi pastoviose struktūrose ir stambiuose objektuose. Šie asura konservatyvesni ir atsargesni iš prigimties. Jie iš tų, kurie iš pradžių du kartus pamatuos, paskui nukirps ir matuos iš naujo. Jie galvoti ir apdovanoti analitiniu protu ir mėgaujasi tyrinėjimais, bei jų pritaikymu praktikoje. Tarp žymių koledžo absolventų buvo, pavyzdžiui, magiškų magnetinių levitacinių akmenų išradėjų, kuriuos asura naudoja kaip energijos šaltinius savo stambesniems kūriniams.
Jie žiūri į savo koledžą kaip į konkretų daiktą, gyvą darinį iš akmens, kuris pastoviai atnaujinamas absolventų ir studentų darbais. Šie asura daro Golemus, gręžimo stakles ir visa tai, kas juda. Amžinojoje Alchemijoje jie – tvirtas pamatas, parama ir ašys, ant kurių sukasi varžteliai.
Statikos Koledže sukurta: pozicinė relė, kvazi-stebuklingi sujungimai, teosofoskopai, metaapžvalginiai užkerėjimai, tarpužkeikiminės kabės, levitaciniai kontraforsai.
Dinamikos koledžas
Asura iš Dinamikos Koledžo lengviausia apibūdinti kaip daiktukų sukūrėjus. Greito, inovatyvaus problemų sprendimo meistrai, jie greitai sukuria daiktus, kurie egzistuoja iki to momento, kol yra reikalingi perėjimui į kitą intuityvų šuolį. Jie energingi, pilni entuziazmo ir impulsyvūs, jie paprastai pradeda projektą net neištyrę galimų rezultatų. Jie mėgsta aiškintis, kaip kitos rasės gamina tuos ar kitus daiktus tam, kad … galėtų nusikopijuoti …. ir pagerinti jų magišką teoriją saviems tikslams. Kaip sako jų mokytojai – eksperimentas yra nepavykęs tik tuo atveju, jei iš jo nieko neišmokai. Kai koledžo nariai kalba apie savo alma mater, jie paprastai kalba apie savo darbą, eksperimentus, ir laiko, kad pagrindinis koledžo sėkmių paveikslas, tai visos inovacijos, kurias jie atnešė pasauliui. Amžinojoje Alchemijoje jie paprastai minimi kaip visatos krumpliaračiai ir spyruoklės.
Dinamikos Koledže sukurta: kanopiniai stiprintuvai, lunografinė atspara, besisukančio momento nulefikatoriai, karminiai manometrai, kinetiniai užkeikimų maišytuvai, magifizinė armatūra.
Sinergetikos koledžas
Sinergetikos koledže asura užsiima energijos formavimu ir ryšių kūrimu. Čia jūs rasite daugumą mistinių mąstytojų, kurie tyrinėja tiesiog pačios magijos žalią materiją ir niekina parasto pasaulio tvirtumą. Paprastai jie absoliučiai filosofiški ir pripratę turėti reikalą du politine ir socialine teorija. Šie asura domisi tuo, kaip formuojasi šablonai, kaip plinta klaidos, ir kaip chaosas formuoja racionalias sistemas. Deja, šie psichologiniai tyrimai verčia juos būti paslaptingais – netgi vieniems su kitais – taip jie tiki, kad žino, kaip veikia visų kitų protas … o šie protai nori juos užvaldyti! Net žymiausieji šio koledžo absolventai gali būti šiek tiek trumparegiai, kurdami planus ir eterinius psichologinių pamąstymų statinius, bet, faktiškai niekada neišeidami iš savo laboratorijos atlikti konkrečių testų. Kai koledžo nariai kalba apie savo alma-mater, jie paprastai kalba apie socialines struktūras, kurios sukurtos jų rūpesčiu, apie savo ryšius, ir apie asura, kurie laiko save panašių protų „kolegija“.
Sinergetikos Koledže sukurta: kvantagramos, di-poliarinės užkeikiamosios matricos, prestimistiniai parodymų skaičiuotuvai, valdymo krivūlės, apsiribojančios užburtosios kilpos.
Tik … tik … tik …
Vola atsiklaupė priešais hidrokadabrinį varymo aparatą, atmesdama savo ilgas kasas už nugaros, nustatydama ciferblatą ir mesdama asurų transverserius. Ji kažką niūniavo panosėje, jos kūnas lingavo pirmyn-atgal, kol ji tikrino ir pertikrino kiekvieną iš jų, laikydama valdymo pultą rankoje.
Dliksas stipriai suspaudė rankoje savo dekristalizuotą efiraizerį. Bomba jau buvo paruošta, užvesta, ir joje buvo pakankamai kristalo pirotikų, kad būtų sunaikintas visas šis lygis – bet jam pavyko.
Ji paliko savo batus ant stalo prie durų.
„Dešimt, dešimt … Ne, ne. Reikia užstatyti ant vienuolikos! Štai“. Ji šyptelėjo, parodydama ilgas eiles aštrių kaip britva dantų.
„Ei, Vola“ – pašaukė Dliksas iš plyšio-slėptuvės požeminės olos grindyse, stengdamasis išlaikyti ramų ir švelnų toną. „Lėtai atsistok, atsitrauk, pasisuk į mane, ir pakelk rankas“, – ji atsisuko – žymiai greičiau, nei jis tikėjosi. Dliksas susiraukė. Šis aparatas buvo labai nesaugus, dėl Alchemijos!
„Dliksas!“ – ji džiugiai suurzgė, slėpdama valdymo pultą į liemenę. „Aš maniau, kad tu mirei, kaip senas … em … kuo jis ten vardu“.
„Meistras Bojkas“, – atsakė jis niūriai. „Bet ne, su Bojku viskas tvarkoje. Jis panaudojo asmeninį transporterį, kai mes užklupome skritų miestą“.
„Asmeninį transporterį?, – Vola svarstė, linguodami pirmyn-atgal. Jos kasos suposi šalia liaunų, grakščiai judančių ausų. „Tai Snafo įrenginys, tiesa? Hm, Bojkas buvo idėjų vagis“. Ji pakėlė ranką ir pasiglostė ausis, lengvai spausdama piršteliais savo nuostabiai plačią kaktą …
„Laikykis, Dliksai!“ – suurzgė jis sau, stengdamasis jai neišsiduoti, kad žiūrėjo.
Per vėlu. Vola pamerkė akį.
„Nagi. Dliksai. Tu puikiai žinai, kad čia kiekvienas asura pats už save“. Ji žengtelėjo mažą žavingą žingsnelį į jo pusę, ir jis pajuto svaiginantį mazuto ir ozono aromatą. „Aš galėčiau tave pasiimti su savimi, jei nori. Mes juk buvome vienoje kumandoje, galų gale“.
Nusipurtęs, jis pasistengė susiimti į rankas. „Mes buvome. Bet jeigu aš leisiu tau pasinaudoti šiuo įrenginiu, mes būsime iš tos pačios mirusios kumandos“.
„Nagi. Lipk į viršų su manimi. Aš nureguliavau kalėjimo platformą“. Ji žengtelėjo dar vieną žingsnį link jo, jos akys blizgėjo ir buvo pripildytos tūkstančių sudėtingų matematinių palyginimų. „Jėgos pūslė apsups mus, aparatas suveiks … „ dar vienas žingsnis „ir iššaus mus tiesiai į paviršių …“, dar žingsnis, ir ji atsidūrė šalia jo.
Greitu judesiu Vola ištraukė etoriterį jam iš rankos ir atsitraukė. „Kvailys!“ – pergalingai pasakė ji. „Aš nugalėjau!“
„Ant tos platformos vietos tik vienam, ar ne, Vola?“ – liūdnai paklausė Dliksas, kol ji traukėsi, laikydama ginklą nukreiptą į jį. „Tu net negalvojai pasiimti kažką su savimi. Kai tu įjungsi šį įrengimą, jis išsprogdins olą. Jei mūsų nenužudys skritai, tai padarys tavo bomba!“
„Man dabar jau tas pats!”- atkirto ji. “Aš čia genijus. Aš, o ne tu, ir ne tie nemokšos. Kai aš grįšiu į Rata Sum, aš papasakosiu jiems, kaip narsiai jūs visi žuvote, kai mes aptikome šį masinį užkratą“. Vis dar laikydama jo etoriterį, ji šyptelėjo ir užšoko ant platformos, tarsi ant pasaulio viršūnės.
„Dabar aš paspausiu mygtuką savo pulte …“ – Vola pasirausė savo liemenėje.
„Šitame pulte?“ – iškėlė ranką Dliksas.
„Tu!“ – ji iškėlė etoriterį ir iššovė – iš įrenginio išlėkė rūko debesėlis, pripildydamas kambarį puikaus levandų kvapo. „Atiduok man jį! Aš negaliu paleisti distiliatoriaus be jo!“ – aimanavo ji.
Kai malonus kvapnus debesėlis užpildė aikštę, Dliksas sušuko: „Tu niekada nesupratai skirtumo tarp dekristalizuoto etoriterio ir dekristalizuoto efiraizerio, Vola!“ Pasinaudojęs rūku ir atstumu tarp jų, Dliksas čiupo vieną Volos batą nuo stalo ir šoko į plyšį grindysę, gelbėdamasis žemutinėse olose.
Kvotėjai
Nors tai ir ne koledžas, bet Kvotėjai yra pati stambiausia asura kumanda, ir tai sąlyginai nauja organizacija.
Ten, kur esant tradiciniam mokymui asura atlieka stažuotę viename iš trijų koledžų, Kvotėjai naudoja korporatyvinio mokymo sistemą, kuri, suorganizuota kaip nuoseklių gabumų testų eilė. Jeigu asura gali atlikti testą, jis gauna kitą, ir jo statusas tarp kitų Kvotėjų pasikeičia atitinkamai. Žinoma, tai išprovokuoja daugybę apgavysčių, kaip už ir prieš aspirantus.
Asura niekada neišeina iš Kvotėjų, skirtingai nuo kitų koledžų. Jei jūs prisijungėte prie mega-kumandos, tai jūs būsite jos nariu visą gyvenimą … net jei tas gyvenimas bus trumpas. Aspirantas gauna komandos užduotį, su kuria jis turi dirbti nepriklausomai nuo to, ar supranta jos esmę, ar ne. Jie aukoja savus norus vardan Kvotėjų Žinių aukščiausios gerovės, patinka jiems tai, ar ne.
Kvotėjai suderina savyje įvairių koledžų disciplinų jėgas, bet jie pasinaudoja tik tai, kad jiems reikalinga dėl greito ir pelningo panaudojimo, atsisakydami labiau gilintis į tas teorijas. Jie pasirengę verčiau sudeginti jaunus išradėjus, nepatenkintus darbu, negu jiems duoti laiko poilsiui – nereikalingam laiko eikvojimui.
Skirtingai nuo trijų asura koledžų, kurie su malonumu keičiasi neseniai įvykdytais atradimais (kad tik turėtų galimybę juos tėkšti vienas kitam į veidą), kvotėjai nesidalina informacija su nieku, išskyrus kitus kvotėjus. Iš tikrųjų jie nueina taip toli, kad sabotuoja perspektyvius koledžų komandų tyrimus, kurie kėsinasi į tai, ką Kvotėjai laiko savo kūriniu.
Ten, kur koledžai mato valdžią kaip naudingą instrumentą Amžinosios Alchemijos pažinimo kelyje, Kvotėjai mato valdžią kaip tikslą savaime. Kvotėjų įkūrėjai peržiūrėjo žinių kiekį, kuris buvo prarastas, kai griovėjai sunaikino Kvora Sum, ir nusprendė, kad tai buvo signalas perduoti anatemai senuosius tikslus. Informacijos rinkimas švariu, kristaliniu pavidalu, tai yra jų pagrindinis tikslas, ir jie nesustos, kol negaus mažiausiai visų žinių sumos. Realus Kvotėjų tyrimų tikslas – pasiekti Amžinosios Alchemijos kontrolę, o jos pagalba – visos Tyrijos kontrolę.
Dliksas pritūpė šalia Golemo, lėtai statydamas kiekvieną batą į jo kanoptinį neabstrakcinį kanalizacinį skyrių. Keturi batai, po vieną nuo kiekvieno jo komandos nario, nukeliavo į galingo gynėjo vidų.
„Ap-dir-bi-mas“, sugirgždėjo Golemas, jo balsas, šaltas ir dygus, kilo iš blizgančių centre kristalų. „Ap-dir-bi-mas“.
„Su-pra-tau. Tikslai pri-im-ti“.
Dliksas atsistojo ir paplekšnojo Golemą plačiai šypsodamasis. Susiraukęs, kai jo glamonė numušė vieną akmenėlį, jis greitai atstatė jį į vietą. „Na, Bemmai, laikas pasirodyti“, – pasakė Dliksas. Golemas žengė į priekį, jo ginklas duksliai sužvilgėjo požemio prieblandoje.
Tuo metu, kai jie įsiveržė į pagrindinę skritų olą, ji jau buvo tuščia. Kovinio Golemo kristalai žėrėjo ir mainėsi, varžtai lėkė visomis kryptimis. Tai buvo beprotiškas proveržis, nekontroliuojamas ir visai nevaržomas kokių nors kvailysčių, tokių kaip energijos taupymas.
Iškyšulyje iš viršaus šaukė Poizi ir Nimas, varžtai lėkė į juos, stipriai kirsdami, bet ten, kur skritai krito ir raitėsi, du asura negavo matomų žaizdų. „Kas vyksta?“ – sukaukė Nimas, trindamasis akinius. „Kaip jis tai padaro?“
Poizi parodė išėjimą, kur stovėjo Dliksas ir Bemmas. Kovinis Golemas plačiai išskėtė rankas, ir saulės spinduliai smogė į skritų masę. „Man tas pat! Tiesiog bėk!“. Su šaliku nusileidę į olą, Poizi ir Nimas bėgo pro siaubo apimtus žiurkiažmogius. Po kelių akimirkų Dliksas pamatė, kaip jie kyla į viršų tolima siena, į saulės šviesą.
„Tai štai kam tau reikėjo batų“, – sumurmėjo Vola už jo nugaros. Jos balsas privertė jį suvirpėti, net stipriau, negu graužikų kauksmas ir urzgimas. „Juose mūsų prakaitas. Tu panaudojai tai – dalį mūsų pačių, kad sureguliuotu Golemo spindulius taip, kad jie nepakenktų mums. Įspūdinga“.
Dliksas metė į ją žvilgsnį, bet nieko neatsakė, slapta šypsenėlė perkreipė jo lūpas.
„Tu galėjai atsitraukti bet kokiu momentu“, – ji glaudėsi prie jo vis arčiau, nes rausvoki spinduliai švystelėjo šalia jų. „Kodėl? Kodėl tu padėjai mums? Todėl, kad mes visi buvome Bojko kumandoje?“
„Tu negali išeiti iš komandos, kol darbas neatliktas. Mūsų uždavinys buvo ateiti čia, išmatuoti rezonansines užkeikimų jėgas, o paskui sugrįžti. Mes dar negrįžome“, – pasakė Dliksas ir gūžtelėjo pečiais. „Kumanda yra kumanda“.
„Ir tai buvo vienintelė priežastis?”
”Taip…“, – sutiko jis, – „o taip pat ir faktas, kad kiekvienas iš jūsų dabar privalės girti asura, kurio išradimai išgelbėjo jūsų gyvybes“. Jis pasipūtė, meistriškai pasukdamas savo dekristalizuotą efiraizerį apie pirštą. „Dliksą, geriausio masinio naikinimo peliagaudžio kovinio Golemo sukūrėją, Dinamikos koledžo absolventą, visų skritų siaubą“.
„Mane“
