Berniukui buvo ne daugiau kaip aštuoniolika. Kraujo klane atsispindėjo Divinity `s Reach žiburiai, o jo priešmirtinis švokštimas iki šiol skambėjo mano ausyse.

Aš konstatavau akivaizdų faktą: „Tu nužudei jį‘.

64865marjory-DR

„Aš tik atlikau savo darbą“. Ministerijos sargas Henrikas Beikeris prisiartino taip, kad aš užuodžiau jo kvėpavime pasitenkinimo kvapą. Jo uniforma buvo tokia pati, kaip ir mano – sidabriškai raudoną aš dėvėjau nuo tada, kai prisijungiau prie Sargybos Ministerijos. Jis buvo davęs tą pačią priesaiką, kaip ir aš – ginti ir tarnauti Kritos Ministerijai ir Divinity’s Reach. O dabar jis nužudė šį miestietį, nesiaiškindamas ir nesvyruodamas.

Vienu greitu judesiu, netikėtu mums abiem, aš prispaudžiau jį prie mūro sienos, mano dilbis stipriai įsirėžė į jo smakrą, o kojos įsirėmė, neleisdamos jam pasipriešinti. Aš įžiebiau nekromanto įniršio ugneles pirštų galiukuose – tiesiai priešais jo akis, kad jis tiksliai nepamestų jų iš akių.

Jis pabandė išvengti, nusigręždamas nuo pavojaus.

Aš pati nepažinau savo balso. „Mums reikėjo tiktai apvesti jį į apklausą“.

„Tai buvo tavo įsakymas, ne mano“. Beikeris turėjo įžūlumo kalbėti su pasitenkinimo gaidele balse, tarsi būtent jis prirėmė mane prie sienos. „Tai buvo slapta misija, ir tu žinojai tik tai, ką turėjai žinoti“.

Ministeriją pasiekė gandai, kad berniukas tapo siaubingo nusikaltimo liudininku. Mano tiesioginis viršininkas pasiuntė Beikerį ir mane jo atvesti. Atvesti. Bet nenužudyti.

„Tau tai geruoju nepasibaigs“, pasakiau aš, nesugalvojusi nieko šmaikštaus.

„O ką tu padarysi? Atiduosi mane Serafams? Tai sankcionavo žmonės, pagal savo rangą stovintys gerokai aukščiau už mus. Aš išeisiu iš kameros anksčiau, nei Serafai baigs spirginti tave. O tada tik tu turėsi problemų, bet ne aš“.

325ffmarjory-concept-art

Šeštasis jausmas sakė man, kad jis yra teisus. Sargybos Ministerijos smarvė jau per ilgai kamavo mane. Aš paskutinį kartą kirtau jam į smakrą, dėl ko jo galva atsimušė į akmenį, ir paleidau jį. Tačiau vis tik aš neatsukau jam nugaros.

„Puikus ėjimas“, pareiškė jis. „Klausyk, nebūk naivi. Ką reiškia vienas negyvas pakeleivis tūkstančių, gyvenančių šiame mieste, fone? Ministerija garantuoja saugumą, ir tai viskas, kas yra svarbu. Tau tik reikia klausytis įsakymų ir vykdyti tai, ką sako. Galbūt, tu kada nors gausi statusą, reikalingą prieiti prie informacijos. Aš vykstu į štabą, kol dar nepasirodė šitie įkyrūs smalsieji miestiečiai“.

Mane krėtė drebulys taip stipriai, kad aš net negalėjau atsakyti jam. Aš tiesiog žiūrėjau, kaip jis nueina, girdėjau kaukšint jo medinius batų padus grindiniu ir bandžiau suvirškinti šį paskutinį lašą, šį paskutinį nenuginčijamą įrodymą to, kad aš buvau ne su tais žmonėmis.

„Labas?“ pasakė kažkas tyliu balsu, tarsi einančiu iš kapo.

Aš pasisukau ant kulnų ir akis į akį susidūriau su šmėkla, to berniuko šmėkla. Manoji nekromantija užvirė manyje, reaguodama į nesenos mirties faktą. Ir aš leidau jėgai prisikaupti ir pereiti per mane.