Šerifo padėjėja Turma aptiko galvažudžių gaują. Nornė išsitraukė savo kardą iki pusės, kad įsitikintų, jog jis lengvai išsitraukia, įkišo jį atgal į makštis ir pajudėjo pirmyn.
Kai Turma prisiartino prie gaujos slėptuvės, vienaakė moteris-žmogus, sėdėjusi tarp jų, krestelėjo galvą ir sumurmėjo – „Dėmesio. Liūtų sargyba“.
Visi kiti vyriškos giminės galvažudžiai sekė ją žvilgsniu.
„Kas tave, mergaite, išleido iš Hoelbrak’o?“ ištarė tamsiaplaukis nornas.
„Tiesa,“ tarė antrasis. Tai buvo gražus blondinas, tačiau jo akys žvelgė šaltai ir skvarbiai. „Paprastai man patinka tie, kas mažesni, bet padaryčiau tau išimtį, brangute“.
„Ji didelė, tai gerai“ pasakė charr‘as, mosuodamas uodega. „Puikus kovinis piešinys, karininke“. Jis apsilaižė lūpas, apžiūrėdamas Turmos kūną nuo galvos iki kojų, bet ji žinojo, kad jį valdė ne gašlumas, o taktika: jis apžiūrinėjo ją, ieškodamas ginklo, ir norėdamas įvertinti, ar spėtų išsitraukti savąjį pirmas.
Aš esu šerifo padėjėja“, pasakė Turma, ištraukdama savo kardą, ir vienu grakščiu judesiu kirto ašmenimis į jo gerklę. Charr‘as suburbuliavo, smukdamas žemyn.
Turma atsigręžė, kirto plokščia durklo puse moteriai, pastūmė tamsiaplaukį norną, priversdama jį nukristi už charr‘o ir išdygo už blondino nugaros, prispaudusi durklo ašmenis prie jo gerklės.
„Ar vis dar nori padaryti man išimtį?“ sušnypštė ji. „Branguti?“
Blondinas pakėlė rankas kaip kapituliacijos ženklą. Likusieji gaujos nariai pasekė jo pavyzdžiu.
„Mes nieko nepadarėme“, ištarė moteris.
“Čia svarbu ne tai, ką jūs padarėte, o tai, ką aš leidžiu jums daryti. Išverskite kišenes“.
“Ką?”
“Jūs girdėjote. Iškratykite viską. Liūtų Arkoje nusikaltimai neapmokami, o štai nusikaltėliai turi mokėti. Sudėkite viską krūvon. Aš nesiruošiu kartoti.“
Murmėdami banditai sukrovė nedidelę krūvelę monetų prie Turmos kojų. Ji pasilenkusi susirinko grobį įgudusiais judesiais.
Išsitraukdama savo piniginę, Turma tarė – „Tai didelis miestas. Susiraskite kitą vietą savo darbeliams. Jei aš dar ką nors iš jūsų pamatysiu vėl savo teritorijoje, aš jau nebebūsiu tokia gera. O dabar nešdinkitės iš mano akių“.
Turma žiūrėjo, kaip jie traukėsi niurzgėdami ir stenėdami, kai iš nugaros pasigirdo Liūtų Sargybos batų kaukšėjimas.
“Ei, Turma! Kapitonas Magnus nori tave matyti.”
Ji atpažino vieno iš Magnuso pakalikų balsą, bet negalėjo prisiminti vardo. Ji linktelėjo ir skimbčiodama tik ką pagrobtu lobiu, pasuko į Liūtų Sargybos štabą.
Kai ji įėjo į kambarį, Magnus šūktelėjo – „Puiku! Tu atėjai. Mes suradome Eterio Durklus ir man reikia, kad kažkas perduotų jiems mano linkėjimus.”
Turma sukando žandikaulius vos tik priminus dangaus piratus. „Su malonumu, sere.“
“Man patinka šis atsakymas. Kiek draugų ir kolegų tu praradai, kai jie atakavo Drakono Festivalį ir nušovė Teo Ešfordą?”
“Draugų, sere? Septynetą. Kolegų? Žymiai daugiau.”
“Reiškia, tu teisingai motyvuota ”, pareiškė Magnus. “Sargybinis Idon sakė, kad jie įsikūrė Kaledon Miške. Aš noriu juos užklupti. Užklupti, apsupti ir sunaikinti viską, ką jie ten bando pastatyti. Aš noriu smogti jiems kuo stipriau. Ir aš noriu, kad jiems skaudėtų.”
“Mes abu to norime.”
“Teks improvizuoti. Jie vis dar statosi, bet apsaugos sistema jau nustatyta ir veikia. Jums teks galvoti nestandartiškai“. Magnus grėsmingai nusišypsojo. „Manau, tu susidorosi? Aš juk žinau, kaip tu mėgsti laikytis taisyklių.“
Turma atsakydama taip pat grėsmingai nusišypsojo. „Aš įsitikinus, kad susidorosiu, sere. Aš tikiuosi, kad jie bus namuose, kai mes ateisim.“
Brigadininkas Spuras žingsniavo po Eterio Piratų laivų statyklą Kaledono Miške. Visi dangaus piratai, kurie nebuvo užsiėmę darbu, skubiai traukėsi iš kelio milžiniškam charr‘ui. Paprastai to būtų pakakę, kad Spuro diena taptų daug šviesesnė, bet šiandien tam nebuvo laiko.
Jis rado Sliką ir Sparki šalia pagrindinės susirinkimų salės. Kaip visada, jie buvo su šarvais ir ginkluoti savo ypatingais įranginiais – nornas turėjo alyva šaudantį aparatą, o asura atėjo su savais įmontuotais liepsnosvaidžiais.
“Tačiau jie nedirba,” sakė Slikas. “Jie žiūri, ką mes darome, bet vis stovi ten, tarsi mes ketintume jiems kažką aiškinti. ”
“Jie augalai,” atsakė Sparki. „ Jie ne itin pasižymi greita reakcija“.
“Mes turime problemą,” tarė Spur. “Problema su Skarlet.”
“Mes turime?’” nustebo Sparki. “Mes su Sliku neturime problemų dėl Skarlet. Mes, mano dantingasis drauge, visiškai patikimi.”
“Tiesiog „patikimi“ dabar to nepakanka. Mums reikia būti išskirtiniams. Skarlet nori oro laivų floto ir holografinių piratų armijos, kurie kausis kartu su kita mėsa.”
“Mes žinome tai ”, sumurmėjo Slikas. “Štai todėl mes ir esame čia.”
“Tačiau, aš negaliu suprasti, dėl ko čia yra Košmaro Svita”, pridėjo Sparki. “Aš, tikriausiai, niekada nesuprasiu, kaip ji susitarė su šiais nuodingais bijūnais, kad jie įsileistų ją į šią vietą.”
“Baikit kalbas”, suurzgė Spuras. “Skarlet sudarė tam tikrą sutartį su Svita. Jie suteikia jai vietą jos objektui, o ji padeda jiems … na, aš nežinau, priversti žmones verkti, ar ką jie ten dar daro.“
“Svarbu tai, kad mums reikia daugiau oro laivų. Jei mes nevykdysime gamybos, ji grįš. Ir ji nesvaidys įžeidimų ir įsakymų. Ji svaidys kūnų dalis tų komandų, kurios nevykdo kvotos. ”
Slikas visiškai abejingai truktelėjo pečiais. “Tuomet eik, laužyk savo botagą ir trauk savo kirvius. Mes atsakome už savo dalį. O problema yra su tavo darbštuoliais.”
“Be abejo. Slikas ir aš dirbam pagal grafiką. Mes išvalėme jau pusę naujos vietos. Jeigu mūsų škiperis pradės isterikuoti, tai įvyks ne dėl mūsų kaltės.”
Spuras piktai sukrutino ūsus. “Kaip visada. Dengiame savo uodegas, o kiti lai išsisuka patys.”
Sparki išleido paniekinamą garsą, kuris nuskambėjo dar grubiau, nuaidėjęs jos šalme. “Prašau atleisti, bet tai yra pagrindinė „piratavimo“ koncepcija, o gal tu nieko nežinai?”
Slikas linktelėjo. „Aha. Mes būtume negavę šių kostiumų, jeigu būtume rūpinęsi kitais“.
Sparki išsitiesė visu ūgiu ir iššaukiančiai pasižiūrėjo į Spurą. „Kas dar?“
“Taip”, atsakė Spuras. “Mano „darbštuoliams“ reikia, kad, Ferndog Backwoods (Papartynų Šunų Tankmė) būtų išvalyta iki saulėtekio. Jie negalės dirbti, jei neturės vietos. Išvalyti vietą – jūsų darbas.”
“Su kuriuo mes gerai susidorojame ”, nerūpestingai tarė Sparki. “Viskas pagal grafiką.”
“Grafikas buvo sutrumpintas ”, tarė Spuras. “Ir aš turiu įsitikinti, kas jūs abu supratote tai.”
“Priimta”, atsakė Sparki. “Dabar gali eiti toliau šūkauti ant samdinių, leisk elitui padaryti savo darbą.”
Spuras kažkiek laiko mąstė, ar nenunešus nuo pečių snargliuotos asuros galvos, bet tai būtų buvęs tik papildomas laiko gaišinimas. „Mes apie tai pakalbėsime vėliau“, tarė jis, aiškiai įsivaizduodamas aštrius kirvius, kurie būtų užėmę pagrindinę vietą šiame pokalbyje. “Pranešk, kada tankmė bus išvalyta.”
Jis apsisuko ir nukiūtino į šalį. Skarlet paskyrė jį atsakingu už konvejerį, ir ji sudegins jį, jeigu jis nesusidoros.
Todėl kitas žmogus, sulaikęs jį, praras keletą galūnių anksčiau, nei užbaigs pirmą sakinį.
