Šeimos verslas

Trečiąją naktį minia aplink Tornų Pilį išaugo tiek, kad laužai pasiekė upę, sudarydami ištisą ugninį žvaigždyną, nusidriekusį taip toli, kiek galėjo regėti karalius Osvaldas Tornas.

“Prisiekiu, aš maniau, kad mano sendvičių medžiai bus geras atsakas į šį badą”, suburbėjo Osvaldas. “Jie gi skundžiasi badu, ar ne?”

Dribinas, sausas žmogelis, karaliaus patarėjas, pajuto, kaip išdžiūvo jo gerklė. Karalius neretai nukirsdavo galvas patarėjams, atnešusiems blogų žinių …

“Jūsų mėginimas pamaitinti gyventojus, pasodinant duoną, mėsą ir sūrį į žemę, buvo labai šaunus, Jūsų Didenybe, bet jie visi čia dėl kitos priežasties. Jūsų sūnui nutiko dar vienas … nelaimingas atsitikimas.”

“Ką? Kaip jis išsilaisvino?”

“Sargybiniai nekalba, mano sere. Panašu, kad jis nukando jiems liežuvius prieš sudeginant Pelčialio kaimą iki pamatų. Šeši šimtai sielų. Ir tai jau penktas įvykis šį sezoną.”

84f51The-Family-Business-Fire

Osvaldo veidas tapo pilkas kaip pelenai. Netgi tam, kuris buvo vadinamas „Bepročiu Kritos karaliumi“, ši naujiena sustingdė kraują.

“Sklando gandai, kad visa tai dėl moters. Naujienos apie Pelčialį sukrėtė gyventojus. Jie bijo, kad jūs praradote protą …”

Beprotis Karalius pažvelgė į Dribiną kilstelėdamas antakius.

“Sere, aš turiu omenyje, kad minia bijo, kad jūs atsisakėte savo įprastų karališkų aistrų dėl banalių gyvuliškų skerdynių.”

“Kur mano sūnus?”

“Sere, jis posėdžiauja jūsų sosto menėje.”

“Įžūlus berniūkštis”, atsiduso Osvaldas. “Aš pats šitai išsiaiškinsiu. Ir išsiaiškink, kodėl nepavyko užmačia su sandvičių medžiais!”

Dribinas nusilenkė.


Osvaldas atlapojo iškilmingos sosto menės duris, jo balsas aidėjo, kol jis ėjo per didelę paauksuotą menę. “Tu nori, kad moteris tave pamiltų, Edi? Tuomet tu paimk įkaitu jos tėvą, o neišžudyk viso kaimo. Tu niekada neklausei mano pamokymų.”

Princas Edrikas Tornas nulenkęs galvą sėdėjo soste. Tai buvo išstypęs berniūkštis, kuriam tik ką sukako dvidešimt, su dygiais plaukais ant galvos bei juodai išdažytomis akimis ir lūpomis. Kaip ir pas visus jo amžiaus aukšto luomo berniukus, jo veide buvo tik dvi išraiškos: niūrumas arba šypsena.

“Tu juk žinai, kad aš nekenčiu, kai tu mane vadini Edžiu. Aš esu Edrikas“, pasakė jis paniurdamas. „Arba Kruvinasis Princas“.

“Tik ne tai. Tai tiek pat kvaila, kaip tuomet, kai tu vadinaisi „Skausmo Lordu“. Ir tu dar ne karalius, taip kad škac iš mano sosto.”

“Jeigu man lemta vienąkart užimti tavo vietą, tai aš turiu pratintis prie valdžios atributų“. Edrikas patogiau įsitaisė soste, nusišypsodamas savo tėvui. “Be to, tu juk niekada nežinai, kuri diena tau bus paskutinė karaliaus vaidmenyje.“

“Bet kodėl Pelčialis? Tai juk paprasčiausias būdas surinkti minią, ką tu ir padarei. Niekada nežudyk žmonių, jeigu tai nėra tik pokšto dalis, mano berniuk.”

12facThe-Family-Business-Mad-King-Moon

„Pokštas, kaip ir jo pikantiškumas, tai tu. Aš pagalvojau, kad tau patiks.“

Osvaldas sustingo žengdamas žingsnį. „Kas juokingo tame, kad mano pavaldiniai ruošiasi šturmuoti pilį?“

“Tame, kad aš juos atvedžiau čia. Metų metais tu žaidei su savo pavaldiniais, juos padarydamas savo pokštų dalimi. Aš nusprendžiau, kad tai bus puikiausia tavojo valdymo pabaiga ir pradžia manojo. Aš panaudojau tavo reputaciją suorganizuoti sukilimui.“

Suriaumojęs, Karalius Osvaldas čiupo princą ir numetė jį nuo sosto. Kai berniūkštis trenkėsi į poliruotas grindis, Osvaldas užšoko ant jo, besdamas pirštu į išdažytą veidą.

“Aš savo pavaldiniams lupau odą, deginau, viriau, kepiau ant iešmo, nuleisdavau kraują, mėsinėjau, užšaldžiau ir paleisdavau iš katapultos! Bet kiekvieną kartą tai būdavo puikaus pokšto dalimi! Užtvindė kaimą? Prikalsime kojūkus prie kiekvieno gyventojo kojų! Stipriausia šimtmečio pūga? Užmėtysime gyventojus degančiomis šiukšlėmis, kad jiems būtų šilčiau. Aš rūpinuosi savo pavaldiniais. O tu tiesiog trokšti kraujo. Tu – didžiulė klaida Tornų giminėje.”

“Tu baigei?” šyptelėjo Edrikas. “Todėl, kad aš esu įsitikinęs, kad minia lauke dar nebaigė. Perduok valdžią, ir aš juos išvaikysiu, arba nužudysiu tave vietoje ir priversiu juos manyti, kad tai aš padariau galą Bepročio Karaliaus valdymui. Bet kuriuo atveju, auštant sostas bus mano. O laikui bėgant jie pamirš tave.”

Osvaldas paleido sūnų ir atsitraukė atbulas.

“Įdomus pasiūlymas, mano berniuk. Toks … kad aš net nemaniau, kad tau užteks smegenų taip sugalvoti. Duok man laiko iki auštant, kad galėčiau priimti pasiūlymą. ”

“Ne, tėve. Jokių triukų.”

“Na, tai nedidelę pauzę. Požeminėje kriptoje aš turiu daug ginklų. Retieji Askalonijos kardai, kurie niekada nepraranda aštrumo, pilnas rinkinys rankomis sukurtos Didžiosios Dinastijos saulės šarvuotės … Tu būtinai turi pamatyti savo palikimą.”

Edrikas nurijo seilę. Tėve, rodyk kelią.”


Kai jie įėjo į kriptą, Edrikas tikėjosi pamatyti eiles egzotiškų šarvuočių ir ginklų. Vietoj to, apšviesta daugybės žvakių šviesos, ten stovėjo žmogaus dydžio papuošta metalinė skrynia.  .

“Nusivylei?” paklausė Osvaldas. “Dabar tu žinai, ką aš jaučiu, žiūrėdamas į tave.”

“Tu apmovei mane!”

“Tave visada buvo lengva apkvailinti. Bet aš tau tikrai turiu kai ką. Aš manau, tu jau girdėjai apie šią skrynią.”

Edriko veide atsirado nauja išraiška: baimė. “Beprotybės kriauklė.”

“Tu ją taip pavadinai? О, tai siaubinga. Aš vėliau sugalvosiu kitą pavadinimą.”

52c81WhatsIntheBoxBlog

“Paskutinis žmogus, kurį tu ten užrakinai, suvalgė savo veidą.”

“Jei sąžiningai— tai buvo perdėta.”  Osvaldas čiupo savo sūnų ir iš jėgos spyrė žemiau kelių, priversdamas jį parkristi . “Aš nekenčiu aiškinti pokštų, bet šį kartą, ko gero, paaiškinsiu. Jeigu kas nors kitas būtų grasinęs man panašiu būdu, aš jį viešai nubausčiau už išdavystę. Bet tave tai padarytų įžymiu. Tau aš turiu kai ką žymiai baisesnio.”

“Aš gi ten išprotėsiu!”

“Galbūt tai galų gale padarys iš tavęs teisingą Torną. O, taip… nedidelė šventės dalelė tau“ — Osvaldas įsikišo ranką į kišenę, ištraukdamas iš ten pilną saują saldžių kukurūzų ir sugrūdo juos savo sūnui į burną, prieš įstumdamas jį į relikvarijų ir užtrenkdamas dangtį. Osvaldas pasišaukė Dribiną, kuris įbėgo į kambarį, laikydamas rankose senovinį manuskriptą.

Dribinas skaitė užkeikimą ir grandinės vijosi apie relikvarijų. Kai jis baigė, skrynia buvo visiškai užsandarinta.

“Nesilieskite prie jos be pirštinių, Jūsų Didenybe”, tarė Dribinas. “Sargas įtrauks bet ką, kas prisilies prie relikvarijaus. Dabar, sere, leiskite paklausti …”

“Nusiųskite jį į Istaną“, atsakė Osvaldas. “Mano mirusi žmona Zola ten turėjo negyvenamą salą. Tegul saulė išdegins visa tai, kas liko iš mano sūnaus proto. О, ir Dribinai, nusiųsk savo raštininkus į archyvus, tegul sunaikina visus prisiminimus apie mano sūnų.”

“Sere, tai užims daug laiko, ir aš nesu įsitikinęs, kad mes spėsime padaryti iki tol, kol vartai laikysis. Sargyba ir jūsų tarnai jau pabėgo. Mes likome vieni ir neapsaugoti.”

Osvaldas palinko virš savo patarėjo. “Beprotis Karalius įsakė! Netgi jei ši pilis kris, čia neliks nieko, kas primintų apie tą klaidą, kuri yra mano sūnus.”


Auštant Dribinas ir jo raštininkai susitiko su Karaliumi Osvaldu sosto menėje.

“Užrašai sunaikinti, Jūsų Didenybe. Jūsų sūnus tarsi ir neegzistavo.”

Osvaldas pažvelgė į minią, besiveržiančią pro tik ką išgriautus vartus. Be abejo, tai buvo tik laiko klausimas.

Dribinas tarė — “Drįstu pasakyti, kad vieninteliai žinantys, kas su juo nutiko, yra šiame kambaryje.”

Beprotis Karalius nusišypsojo, išsitraukė kardą ir pažvelgė į Dribino gerklę.

“Juokinga, kad tu tai pasakei.”


Edriko relikvarijus taip niekada ir nebuvo pristatytas į Istaną. Jį pavogė, o po to pavogė dar kartą, jis ėjo per vadų, žaidėjų, šventikų, poetų rankas … ir visi jie susilaukdavo siaubingo likimo. Jo istorija traukė Nolani Akademijos mokslininkų dėmesį, kurie tyrinėjo jį, pakol akademija buvo sunaikinta karo metu.

Jis snaudė tarp nuolaužų daugybę metų, kol nuovoki mokslininkė pateko į kamerą ir surado įvyniotą į grandines dėžę, laukusią jos.

“Labas”, tarė Magistrė Tasi, artindamasi prie jos. „Ir ką mes čia turime?“

ca687The-Family-Business-Reliquary

Parašykite komentarą