Paskutinis pasakojimas, susijęs su pirmesne gyvosios istorijos dalimi, (atleiskite už užgaišimą).
Roks išgirdo gaudesį, ir tą pačią sekundę smūgio banga nusirito jos nugara, pereidama kaklu tiesiai į pakaušį. Ji suklupo ir, atsigręžusi pamatė dulkių debesį, besiveržiantį pro įėjimą į šachtą.
Kitą sekundę jos širdis sustojo.
Atmintyje šmėkštelėjo kadrai iš nesenos praeities. Tulijos balsas aidu atsikartojo Roks galvoje.
“Nonus, kvailiuk! Apie ką tu kalbi?” Tulija pakraipė klubus ir linktelėjo Nonusui. “Tu niekada nesi matęs nuogo norno.”
“Bet nuogą norną yra matęs kiekvienas.” Kimiai nusijuokęs, Nonus iš pradžių pamerkė Tulijai, o paskui Roks. Jo kirka nusileido, šaižiai suskambėjusi, tarsi pabrėždama tai, kas buvo pasakyta.
Visas būrys prapliupo juoku.
“O kaip dėl žmonių?” Rufinus, jų legionierius, atsikrenkštė, pakeldamas kibirą, pilną geležies rūdos. “Jie gi greičiau mirs, negu išsiskirs su savo rūbais.”
“Tai tiesa,” atsiliepė Horatija iš kitos tunelio pusės. “Aš girdėjau, kad jie net miega su drabužiais.”
“Neįtikėtina!” sušuko Roks. “Tai, ko gero, tiesiog jų šarvai.”
Nonus palingavo galvą su dideliais ragais. “Ne. Aš girdėjau, kad drabužiai, su kuriais jie miega, yra šilkiniai.”
“Gal jų švelni oda pernelyg jautri.” Papūtusi lūpas pamąstė Tulija.
“Aš įtariu,” tarė Vitus, “kad jie drovisi iššutimų. Kaip ir tu, Roks. Ar tu apskritai kada nors nusivelki šiuos senus sudriskusius marškinėlius?”
“Tiksliai,” tarė Rufinus, pliaukštelėjęs Roks per petį taip, kad ji net žengtelėjo į priekį. “Tu nešioji šiuos farado marškinėlius nuo mūsų paleidimo laikų.”
“Tačiau jie yra bent mano dydžio,” atsakė Roks, trinkteldama jam atgal ir šypsodamasi.
Kurį laiką būrys tęsė darbą, belsdamas į akmenis ir keldamas triukšmą rūdynuose, muzikinį chaosą, Roks pažįstamą kaip jos širdies plakimą. Ji stabtelėjo, atsirėmė į savo kirką, ir apžvelgė būrį – Kirkos būrį. Prieš jos akis išplaukė prisiminimai apie tai, kaip jie, dar vaikai, kartu mokėsi farare, ir kaip jie, galų gale, gavo darbą ir pasirinko savo būrio pavadinimą.
Nonus primygtinai laikėsi nuomonės, kad Tulija turi tapti Tulija Kirkos Nešėja, o ši tvirtino, kad Nonus turi vadintis Nonus Kirkos Blusius. Horatija kaip alternatyvą siūlė Kirkos Niežinį. Nenuostabu, kad visa tai baigėsi nesutramdomu kikenimu ir atkreipė barakų prižiūrėtojo dėmesį.
Galų gale, jie visti išsirinko sau respektabilius vardus, atspindinčius jų asmenybę: Nonus tapo Kirkos Kauptuku, nes jis pasirinko šį vardą pirmas, Tulija pasirinko vardą Dešinioji Kirka, o Rufinus išsirinko vardą Geležinė Kirka. Vitus panoro vardo Sidabrinė Kirka, nes jis visada troško išsiskirti, o Roks visi vieningai pavadino Širdies Kirka, už jos sugebėjimą, kaip sakė Tulija, “pramušti šarvus, dengiančius bet kurią širdį.”
“Roks!” Rufinus metė į ją akmenuką, taikydamas į galvą. “Jei tu ruošiesi pasvajoti, tai nors atnešk mums vandens. Kibiras tuščias.”
Roks paėmė didelį kibirą, kuris buvo naudojamas pasemti vandeniui iš šulinio, ir užsimetė kirką ant peties. Jos letenos sukėlė dulkių debesėlius, ir ji išleido nagus, jais įsikirsdama į purvą, mėgaudamasi jausmu, kai jis sklaidėsi su kiekvienu jos žingsniu.
Jos augintinis, ėdikas, užsikasė šiltoje vietelėje, kur pro šachtos įėjimą pateko saulės spindulys. Jai prisiartinus, jis išlindo iš savo slėptuvės.
“Tsss,” tarė Roks. “Miegok, Skiveri. Aš greit grįšiu.”
Ji išėjo į lauką ir pasuko per karjerą link šulinio, apžvelgdama tunelius, kur buvo kiti būriai. Saugodamasi reiderių, ji laikė paruoštą savo kirką, kuri buvo su ja visada ir visiems laikams.
Roks širdis suspurdėjo ir ėmė plakti panišku greičiu.
“Griūtis!” sušuko ji.
Ji nubėgo prie šachtos, puolė prie akmenų krūvos ir atkakliai darbuodamasi kirka, bandė prasiskverbti į vidų. Dulkės užkimšo jai šnerves ir burną.
“Tulija!” šaukė ji. “Nonus!” Siaubas apėmė ją, kai vienišos ateities paveikslai ėmė slinkti prieš akis.
“Laikykitės!” šaukė ji savo užkimusiu balsu. “Aš ateinu!” Ji negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Negalėjo.
Ji šaukė juos vardais vėl ir vėl, pasiklausydama, laukdama atsako, arba nors kokio gyvybės ženklo. “Horatija! Vitus! Rufinus, atsiliepkit, jei jūs mane girdite!” Ji darbavosi tol, kol ant delnų pasirodė kraujas, kol karjero viršininkas pagaliau ją atstūmė. “Ne!”
“Tunelis visiškai užgriuvo,” pasakė bosas taip švelniai, kaip tik sugebėjo. “Jų jau nebėra.”
“Ne, jie mano būrys. Jie reikalingi man. Aš be jų esu niekas. Aš … niekas.” Visas Roks įkarštis dingo su šiuo paskutiniu žodžiu.
Bosas ištraukė kirką iš nusvirusių Roks letenų ir numetė į šalį, kad palaikytų Roks, kai jos kojos sulinko. Geležinis apkaustas trenkėsi į akmenį, sukeldamas šaižų garsą, kuris aidu atsimušė į karjero sienas ir susiliejo su graudžiu Roks staugimu.
