Misteris Kibirkštėlė, Apysaka apie Asuras

Asura Guild Wars 2

Fanatai jau matė daug koncept-arto. O čia — istorijos koncepcija, parašyta prieš tris metus, kada mes tik tyrinėjome, kokie bus Guild Wars 2 personažai. Daugelis tų istorijų jau paseno ir nėra tinkamos, tačiau ši – apie amatininką aurą ir jo asistentą silvari – aktuali.  Mes padarėme tik vieną pakeitimą: iš pradžių asura vardas buvo Giksas (Gixx) – būtent jis turėjo tapti išskirtiniu asura, prieš mums pakeičiant jį į Zodžą (Zojja) – bet tą vardą mes palikome lyderiui Durmand Priory. Išskyrus šį pakeitimą varduose, istorija išliko tokia pati, kaip ir buvo parašyta 2008 metais.

Kodėl ši istorija svarbi? Ji pasakoja slaptą misterio Kibirkštėlės istoriją. Šis personažas pasirodys mūsų pasakojime dar kartą, kiek vėliau, bet tai jau kita istorija …

„Fliumoksai, tu prabudai?“,- paklausė Sarebas.
‚Ar aš atrodau prabudęs?“ – atsakė asura, pramerkdamas vieną akį. Silvari vyriškis griežtai žvelgė į amatininką, tarsi įtariamas kažkokius spąstus. Pagaliau jis linktelėjo. „Taip“.
„Na, tai reiškia, kad aš prabudau“. Fliumoksas giliai ir apmaudžiai atsiduso. „Kodėl mes nejudame?“
„Turime problemą“.
„Furgonas nejuda, lauke šalta, o tu nutraukei mano miegą“, – pasakė Fliumoksas, atsirėmęs ant alkūnių, neskubėdamas pramerkti antros akies, desperatiškai tikėdamasis. „Aš nujaučiu kažkokią problemą. Dabar sakyk man, mano jaunasis silvari, kokia tai problema?“
„Jotunai“,- atsakė Sarebas, garų debesėlis jam kvėpuojant, pakibo šaltame ore.
Fliumoksas atmerkė antrą akį ir pažvelgė į asistentą. „Jotunai. Taip, tu buvai teisus, kad prižadinai mane“,- ir nučiuožė nuo savo laikinos lovos, padarytos iš daugybės pagalvių ir apklotų. Vagone buvo šalta.

Lauke buvo dar šalčiau, ir Fliumoksui kvėpuojant garas kybojo aplink jį, tarsi dūmai iš kamino. Jų mažasis karavanas iš šešių furgonų stovėjo nejudėdamas, jakai prunkštė ir trypė šaltam kalnų ore. Jie buvo gilioje lygumoje, o kitame jos gale šmėkščiojo grėsmingos figūros.

„Niekada nemėgau Šiverpikų“,- sumurmėjo Fliumoksas. Jis išsitraukė lentelę ir mažą anglies gabaliuką. Surašęs daiktų sąrašą, perdavė jį Sarebui. „Patikrink kitus vagonėlius ir pažiūrėk, ar ten nėra daiktų iš sąrašo. Jie mums reikalingi, kad gautume darbo aparatą“.

Šiverpikai Guild Wars 2

“Aparatą?“ – Sarebas supratingai nusišypsojo ir pridūrė: „Jūs turite omeny misterį Kibirkštėlę?“

Kartą, apimtas silpnumo, Fliumoksas leido silvari duoti vardą savo paskutiniam išradimui, ir dabar jis nebuvo įsitikinęs, kad silvari išrinko tą vardą iš savo naivumo ar dėl pokšto. „Taip“,- iškošė jis pro dantis. „Aš turiu omeny ….. misterį Kibirkštėlę“.

Sarebas, su kitais varovais pradėjo paieškas, o Fliumoksas su savo kailiniais batais nužygiavo pirmyn. Jis surado karavano lyderį maždaug pusiaukelėje iki fronto, saugojamą dviejų karavano sargų – įtartinų ir nervingų žmonių iš Kritos. Karavano lyderis taip pat buvo žmogus. Jo oda buvo stora, ir jis prakaitavo, kaip tai atsitinka visiems žmonėms, kai jie nervinasi, nepriklausomai nuo temperatūros.

„Mes čia turime problemą ….“- pradėjo žmogus.
„Čia pas mus jotunai“, – atsakė Fliumoksas. „Aš žinau. Nuo kada tai tapo problema?“
„Jie kelia savo reikalavimus“, – sumurmėjo žmogus. „O mes negalime jiems atsakyti“.

Fliumoksas mintyse įvertino karavaną: jo paties furgonas, valdomas Sarebo, du furgonai avalynės iš Askalono su nesuinteresuotais varovais, gudrus prekiautojas retais daiktais, kažkuo panašus į akmeninį karstą vietoje lovos jo furgone, pabėgėlių šeima, sprunkančių nuo charr‘ų, pavėlavę du amžius ir karavano lyderio furgonas, su sąskaitininku ir dviem apsauginiais.

Fliumoksas pasvėrė sąlyginį visų atsitiktinės kompanijos narių intelektą ir atsiduso. Ši grupė jaus grėsmę netgi iš ėdrių triušių būrio, taigi mažieji Šiverpikų gigantai buvo aiškiai bloga naujiena.

„Jūsų sąskaitininkas čia?“,- paklausė jis.
„Jį perrišinėja“,- atsakė žmogus. „Jotunų lyderis bandė jį suėsti“.
„Tai štai kodėl jūs nenorite patys pasikalbėti su jotunais, aš manau“, – pasakė Fliumoksas.

Žmogus išleido keistą burbuliuojantį garsą. Fliumoksas atsiduso, apėjo apie jį ir pasuko link jotunų.

Jotunas buvo milžiniškas, nutukę padaras, sunkus juosmuo buvo parištas medžiaginiu raiščiu ir prilaikė neaiškios kilmės odinį kiltą. Tai buvo mažesnysis milžinų giminaitis, ir jis buvo iškilęs aukštai virš apylinkių, jo raumenys tai įsitempdavo, tai susitraukdavo nuo šalčio. Iš esmės jis buvo panašus į humanoidą, bet jo veidas atrodė bjauriai – iškraipyti veido bruožai, kuriuose dominavo dantingi, seilėti, išsikišę į priekį, nasrai.

Fliumoksas prisiartino prie padaro. Už jotuno, sniego pusnyse, arčiau gilaus slėnio krašto, jie pastebėjo dideles, susikūprinusias tamsias figūras. Kiti jotunai, giminės arba tiesiog tarnai, stengėsi išlikti nepastebimi.

„Kas tu?“,- paklausė jotunas, jo balsas priminė Fliumoksui purvo kliuksėjimą apatinėje maišytuvo dalyje.
„Naujasis varovas“,- atsakė Fliumoksas. „Aš kaip suprantu, jūs suėdėte ankstesnįjį“.

Jotunas sumirksėjo, įsistebeilijęs į jį, ir pasakė, tiesą sakant skausmingai: „Tik vos-vos. Mes norime mokesčio“.

„Aš sustosiu čia, kur nesiekia jūsų rankos, jei jūs neprieštaraujate“, – pasakė Fliumoksas. „Ko jūs norite“ Maisto? Aukso? Popierinių žibintų?“
„Furgonų“,- neaiškiai sumurmėjo milžinas.
„Jūs norite visko?“ – paklausė Flimoksas, ir jo pasibjaurėjimas buvo tik iš dalies suvaidintas. „Ar jūs nesuprantate, kaip turi vykti apiplėšimas. Jeigu jūs pasiimsite viską, tai nieko nebeliks kitai jotunų bandai.“

Jotunas sustingo, jo nasrai tai žiojosi, tai čiaupėsi, kas reiškė gilų mąstymą. „Mokestis. Palik furgonus. Jūs galite eiti“.

„O kas sutrukdys mums tiesiog apsisukti su visais mūsų furgonais ir atsiųsti čia pora geriausių divizijų iš Ebonhawke, kad pravalytų kelią?“
Jotunas entuziastingai linktelėjo, sudrebėjęs visu kūnu. „Pagalvojau apie tai. Brolis ir jo banda kitame slėnio gale“.

Fliumoksas net neatsisuko, nes labai jau sąžiningai nuskambėjo jotuno pareiškimas. Akivaizdu, kad nornų žygiai prieš šiuos padarus atsijojo tuos, kas buvo kvailesni.
„Mes duosime jums vagoną“, – tiesiog pasakė jis. „Pabėgėliams teks keliauti pėsčiomis“.
„Visus“, – atsakė jotunas.
„Du“, – pasakė Fliumoksas. „Mes paliksime jums batų krovinį. Galite pasiimti du furgonus“.
„Visus“,- atsakė jotunas garsiau. „Arba visi mirs“.
Be furgonų mes mirsime bet kokiu atveju, pagalvojo Fliumoksas. „Man reikia laiko įtikinti kitus“, – pasakė jis, norėdamas pasirodyti susinervinęs.  „Žmonės labai užsispyrę. Nemanau, kad jie pasiduos be ilgos apmąstymų nakties“.
Jotunas linktelėjo“ „Jūs atiduosite mums vagonėlius ryt ryte. Arba visi mirs“. Su šiais žodžiais didžiulis padaras apsisuko ir dingo tarp sniego pusnių, slepiančių kitus jotunus.

Fliumoksas lėtai atsikvėpė ir grįžo prie karavano. Pagrindinis žmogus nervingai sugniaužė pirštus ir paklausė: „Na?“
„Jis nori, kad mes atiduotume furgonus. Visus furgonus“,- pasakė asura.
„Bet mes negalime to padaryti“, – šūktelėjo žmogus.
„Aš žinau“,- atsakė Fliumoksas. „Bet aš pasakiau jiems, kad man prireiks visos nakties įtikinti jus sudaryti šį sandėrį“.
Žmogus atrodė toks priblokštas, kokie būna visi jo rasės atstovai, susidūrę su asura. Pagaliau jam pavyko išspausti: „Jūs norite pasakyti, kad jūs pasiduodate?“
„Ne“, – susierzinęs atsakė Fliumoksas. „Aš išlošiau mums laiko iki aušros. Sarebai! Tu surinkai medžiagas?“

Sarebas atsidūrė šalia Fliumokso. „ Oda iš batų, tai paprasta. Kai kurie chemikalai iš karavano vaistinėlės, kraujas iš sužeisto sąskaitininko tvarsčių, geležinis pabėgėlių katilas, kapų purvas … kaip jūs sužinojote, kad prekiautojas retais daiktais gali turėti kapų purvo?“

„Prekiautojas retais daiktais – Nekromantas. Jis vežasi kapų rūsį iš Askalono, tikriausiai įsigytą iš charr‘ų kapų plėšikų. Aš nenustebsiu, jeigu pas jį vagonėlyje yra porelė asura skeletų ir sudžiūvusių silvarių galvų“.
Sarebas pastebimai krūptelėjo, ir Fliumoksas pridūrė: „Bet mums viso to nelabai reikia“. Tačiau tai ne itin nuramino silvarį. „O paskutinis punktas?“- paklausė Fliumoksas.
„Yra nedidelė ….. problema“,- atsakė Sarebas.
Fliumoksas palenkė galvą: „Dar viena problema?“
„Ji nenori tai atiduoti“, – pasakė Sarebas.
„O tu pasakei?“ – Fliumoksas kilstelėjo antakį.
„Aš buvau griežtas ir stiprus, kaip jūs sakėte anksčiau“, – išdidžiai pasakė Sarebas. Pakui jis gūžtelėjo pečiais: „Nepavyko“.

Fliumoksas išleido atodūsį, kuris atrodė didesnis už jį patį. „O, dėl Vekk“, – pasakė jis ir pasuko link pabėgėlių.

Pabėgėlė buvo jauna – bent jau taip nusprendė Flumoksas, kad ji jauna, nes ji buvo grakšti, o jos oda lygi. Amžinojoje Alchemijoje žmonės turėjo didžiausią skaičių variacijų pagrindine tema. Atrodė, kad jų dievai nesustojo ties paskutiniu variantu, ir toliau juos tebekeičia. Buvo sunku patikėti, kad prakaituotas karavano lyderis ir ši trapi būtybė, labiau panaši į silvari, yra tos pačios rūšies atstovai.

Ji sėdėjo savo furgono gale, paskendusi savo mintyse. Priešais save rankose ji laikė rankinę, kurios dirželis buvo permestas per jos puikų kaklą. Fliumoksas įėjo į jos regos lauką ir pradėjo be įžangų.

„Aš supratau, kad jūs norite mus visus nužudyti“, – pasakė jis.
Mergina sumirkleėjo, kaip tai daro žmonės, kai jų smegenys ima dirbti. „Prašau?“, – perklausė ji.
„Jei jūs nepastebėjote“, – pasakė Fliumoksas. „Mes nejudame. Mes nejudame todėl, kad esame apsupti bandos jotunų, kurie nori atimti iš mūsų viską, ką turime, įskaitant jūsų furgoną, ir palikti mus ant pliko sniego. Aš žinau, kaip nugalėti šiuos milžinus, tačiau man reikia tam tikrų svarbių medžiagų iš kitų šiame karavane.  Tarp to yra kai kas, ką jūs turite savo rankinėje. Jūs nenorite to atiduoti, tai kaip aš galiu negalvoti, kad jūs norite mano ir visų kitų mirties. Taigi, pasakykite man: ką mes padarėme, kad užsitraukėme amžiną jūsų rūstybę?“
Mergina sumirksėjo dar kartą ir paklausė: „Jūs žinote apie kamėją?“

„Visi karavane žino apie ją, nes jūs išsitraukiate ją kiekvieną vakarą prie laužo kas penkios minutės, na, kas septynios, ir vėl dedatės į rankinę“, – pasakė Fliumoksas, ištiesdamas ranką. „Ji reikalinga man, duokite ją man“.

„Kam?“- paklausė ji, jos raumenys įsitempė, stipriau spausdami rankinę.  Fliumoksas naudojosi savo balsu pokalbiams – su žmonėmis. „Jeigu jūs neatiduosite jos man, tai jotunai sutraiškys mus, aišku?“

(Gixx) - asura Guild Wars 2

Mergina akimirką sudvejojo, ir Fliumokso veido bruožai sušvelnėjo. „Aš suprantu. Ji, tikriausiai, saugo prisiminimus apie jūsų prarastus namus. Bet aš turiu pažymėti, kad jeigu jotunai nužudys mus visus – kas iš tikro yra jų planuose, netgi jei atiduosime jiems visus furgonus – tai visi jūsų prisiminimai pradings. Tai yra jūsų auka, bet labai maža, jei imtume visą vaizdą“.

Fliumoksui pavyko išspausti šypseną, kurią jis laikė šilta ir žavia. Panašu, kad ji suveikė, nes mergina atidarė rankinę ir išėmė kamėją – graži moteris senamadiškais rūbais, išrėžta dramblio kaule.
„Mano mama …“,- pradėjo ji.
Fliumoksas linktelėjo. „Aš suprantu ir vertinu jūsų auką. Ji nebus beprasmė, aš patikėsiu savo pagalbininkui apginti ją gyvybės kaina!“
Ir nelaukdamas atsakymo, Fliumoksas apsisuko ant kulnų ir nuėjo į savo vagonėlį.

*****

Asura ir silvari dirbo visą naktį. Avalynės furgonų varovai atnešė žibintą, o Fliumoksas stengėsi, kad jiems niekas netrukdytų.  Ir dabar kiti karavano dalyviai iš tolo stebėjo, kaip asura ruošia kažkokį pavojingą mišinį, kuris iš tolo švytėjo žalia spalva iš geležinio katilo.

Fliumoksas įmetė batus į geležinį katilą, įdėjo kruvinus tvarsčius ir chemiją iš karavano vaistinėlės, ir maišė visą masę, kol ji tapo tiršta ir lipni kaip sirupas.  Jis nukėlė katilą nuo ugnies ir išpylė turinį ant lentos kaip irisą, o Sarebas pripildė puodą aliejumi iš asmeninių Fliumokso atsargų.  Silvari žinojo, ką daro asura, ir tyliai atliko savo užduotį be nereikalingų klausimų.

Fliumoksas įmaišė kapų purvą į sirupą ir suformavo mažus rutuliukus, kuriuos po to sumetė į karštą aliejų. Rutuliukai šnypštė ir traškėjo, bet po kurio laiko iškilo į paviršių beveik išdžiūvę. Jų paviršius buvo lygus ir kristališkas.

Sarebas tyliai švilptelėjo. „Trumpalaikiai brangakmeniai“ – pasakė jis.
Fliumoksas suniurnėjo: „Labai nesidžiauk, jie tokie pat trapūs, kaip cukraus gijos. Tai kludžas, surinktas iš po ranka pasitaikiusių priemonių, laikinas pritaikymas – elementų pritaikymas uždaviniams, kuriems jie nebuvo kuriami. Aš galiu išgauti tris, gal būt, keturias minutes energijos iš jų, iki kol jie sutrupės. Tikiuosi, kad to pakaks“. Jis išžvejojo stambius kristalus ir nuėjo prie inertinės aparato formos, misterio Kibirkštėlės, kuris iki šiol sėdėjo išsidrėbęs ant galinės vagonėlio sėdynės.

Kaltu jis ėmė kapoti geležį aplink pagrindinį stebuklingą generatorių, po to įstatė kristalus į dantytas angas, sutvirtindamas jus drėgno kapų purvo likučiais.

„Taip“, – pasakė Fliumoksas. „Turi veikti. Tikriausiai. Dėl visa ko nestovėk per arti, kai jis pradės veikti“. Sarebas palankiai pažvelgė į įrengimą. „O kaip su tuo juvelyriniu papuošalu?“                                    „Ką?“- paklausė Fliumoksas.
„Kamėja, kurią jūs paėmėte iš žmonių merginos“,- pasakė silvari padėjėjas.                                      „A, „Taip!“ – sušuko asura, apčiupinėdamas kišenes ir ištraukdamas dramblio kaulo papuošalą. Jis įdėjo jį į Sarebo delną. „Laikyk. Saugok ją labiau už savo gyvenimą!“
„Bet jeigu ji jums nereikalinga, tai kam ją ėmėte?“-paklausė Sarebas.
”Todėl kad”, – Fliumoksas pažvelgė į silvari,- „jeigu tai  ir suveiks, bus sugadintas detonatorius, ir tikriausiai sudegs atsiskyrimo schemos. Ir tai prisidės prie tos žalos, kuri bus padaryta įrengimui.
„Ar tai reiškia, kad jums vistik reikalinga kamėja?“ – paklausė silvari, šiek tiek susiraukęs, jau įtardamas, į kur lenkiama.
„Tai reiškia, kad mes turėsime truputį grynųjų, kai pasieksime Lion’s Arch“, – atsakė  Fliumoksas.
„Reiškia, jūs sumelavote“, – pasakė Sarebas, žvelgdamas į kamėją taip pat liūdnai, kaip prieš tai į ją žvelgė mergina.
„Nedidelis melas dėl gėrio“, – pasakė Fliumoksas. „Pabandyk kaip nors. O dabar, saugok ją! Aš noriu pasakyti žmogui, kad jos pas mane jau nėra, ir tuo pačiu pasakyti tiesą“.
Ploni Sarebo pirštai sugniaužė kamėją.
„Aš išsaugosiu ją“, – tvirtai pasakė jis.

Pora tęsė savo darbą visą naktį, o auštant išsekęs Fliumoksas išėjo priešais jotunų lyderį. Akivaizdu, kad vakare jotunai svarstė, kaip teisingai iš asura pagaminti aperityvą, nes jotunas faktiškai nesuvaldė seilių.
„Taigi“, – pasakė jotunas, „ar jūs duosite mums furgonus?“
„ Mes visą vakarą tarėmės ir nusprendėme, kad nesame suinteresuoti sutiksi su jūsų reikalavimais šiuo momentu.

„Kąąąąąą?“ – sušuko milžinas.

„Ne“, – išvertė asura, „mes pasiliksime mūsų furgonus sau“.

Jotunas nusišypsojo – klaiku tai regėti pas padarą su tokiu didžiuliu apatiniu žandikauliu. „Tuomet jūs visi mirsite“, – pasakė jis, „pradedant nuo derybininko“.

Fliumoksas atsitraukė atgal, ir nusišypsojęs greitai ištarė: „Aš daug galvojau ir nusprendžiau atsisakyti derybininko įgaliojimų. Mano pamaina turėtų pasirodyti maždaug …“, – jis pasižiūrėjo į chronometrą, kabantį ant jo diržo, tikėdamasis, kad Sarebui pavyko sėkmingai įjungti tą velnio užtaisą, – „tiesiog dabar“.

Golemas Asura Guild Wars 2

Golemas sunkiai kėlėsi iš už furgonų, atsistodamas tokiu, kaip ir jotunų, ūgiu. Apie jo sąnarius  kibirkščiavo žaibai, ir varžtai barškėjo ant jo šarvų. Aparatas buvo be galvos, bet su didele akimi krūtinės centre, apsupta mažais, padarytais rankiniu būdu brangakmeniais, kurie jau ėmė rūkti, kaisti iki baltumo ir garuoti šaltame ore.

Golemas iškilo už Fliumokso nugaros, pakele abi rankas į dangų. Didžiulis kiekis žaibų susidarė tarp Golemo letenų, ir griaustinis nugriaudėjo per slėnį. Iš tolo pasigirdo atsakomasis lavinos riaumojimas, atsiliepęs į iššūkį.

„Sutikite naują derybininką“, – pasakė Fliumoksas. „Mes jį vadiname Misteriu Kibirkštėle“.

*****

„Užjaučiu dėl jūsiškio Golemo“, – pasakė karavano šeimininkas.

Fliumoksas gūžtelėjo pečiais, „Aparatas padarė savo darbą, tai viskas, ką gali geras instrumentas“. Iš tikrųjų, Golemas pranoko lūkesčius, nuvertęs jotunų lyderį vienu žaibo kirčiu, o po to įsiveržęs į jo kompanionų būrį ir susprogęs tiktai tada, kai penkiese iš jų pabandę jį pargriauti. Plėšikų jotunų likučiai išnyko pūgoje, vaitodami iš nevilties.

„Mes apieškojome  viską, ką galėjome“, – pridūrė karavano šeimininkas ir atkišo maišelį, „ir surinkome, kad galėtume jums padėti suremontuoti…“
Fliumoksas suvaidino šypseną, nors monetų maišelyje neužtektų net padėvėtam etanatoriui. Tikėtina, kad teks parduoti Misterį Kibirkštėlę jaunesniam Golemų mylėtojui.  „Dėkoju. Bet jeigu jūs nieko prieš … aš visą naktį gelbėjau mūsų gyvybes. Aš manau, kad dabar aš miegosiu iki mūsų kelionės pabaigos“.

Žmogus su dideliu džiaugsmu sutiko ir ėmė varyti furgonus.

Sarebas tempė paskutinius atpažįstamus Misterio Kibirkštėlės likučius į furgoną, virš jo dėdamas antklodes ir pagalves. „Mes surinkome beveik viską“, – pasakė jis, „ir nors viršutinė dalis tikriausiai nuskrido į Gedulo Jūrą, mes išgelbėjome pagrindą. Gal būt, jį galima išsaugoti ir atkurti“.

„Gerai“, – pavargusiu balsu atsakė Fliumoksas, užsiropštęs ant savo pagalvių ir antklodžių virš metalo nuolaužų. „Aš numigsiu pora dienų. Prižadink mane tik tuomet, jei nutiks iš tikro kažkas svarbaus. Svarbesnio, nei jotunai“.

„Žinoma“, – atsakė Sarebas. „Jūs žinote, jūs teisingai pasielgėte, panaudojęs Misterį Kibirkštėlę“.

„Aš visada viską darau teisingai. Turėtum jau žinoti tai“, – pasakė Fliumoksas, ir netikėtai pliaukštelėjo sau per kišenę. „Kamėja. A! Aš juk atidaviau ją tau – dabar gali grąžinti“.

Sarebas sutrikęs pažvelgė į Fliumoksą. „Kadangi ji mums buvo nereikalinga, aš ją grąžinau jaunajai ledi. Ji buvo labai dėkinga“.

„Tu… ką?“, – sušuko Fliumoksas. „Tu pažadėjai ją saugoti!“

„Ji saugi pas merginą“, – pasakė silvari. „Aš neįsivaizduoju saugesnės vietos“.

Fliumoksas pažvelgė į asistentą skvarbiu žvilgsniu, paskui šyptelėjo, ir linktelėjo galva. „Reiškia tu sumelavai“.

Sarebas nusišypsojo irgi: „Nedidelis melas dėl visų gerovės“, – pasakė jis. „Pamėginkite kaip nors“.

*************
*Kludžas — įranga, programa arba dalis programos, tai, kas neturėtų veikti, bet kažkodėl veikia.

Parašykite komentarą