„Labas?” pakartojo berniuko šmėkla, imdama panikuoti. „Ar čia kas nors yra?” Jis stovėjo nugara į mane.
Aš pasistengiau, kad mano balsas skambėtų švelniai, tarsi kalbėčiau su įspraustu į kampa žvėrimi arba išgąsdintu vaiku; iš tikro buvo panašu į viena ir į kita. ‚Mendel. Viskas gerai. Tu ne vienas“.
Aš galėjau sušvelninti jo perėjimą, išsiųsti jį į Rūkus, kur … beje, kas žino, ar ten yra geriau, nei čia. Gal būt, kad ne.
„Kas … kas tu?“ — eteris iškraipė jo balso skambėjimą.
„Tai jau nebeturi reikšmės. Pasakyk man vieną dalyką, ir aš nusiųsiu tave pas dievus. Kokį nusikaltimą tu matei vakar?“
Vaiduokliška berniuko figūra suraibuliavo, ir aš išvydau baimę jo veide. „Aš … Aš …“.
Aš nukreipiau link jo savo magiją, paliečiau jį, tartum motina, ir pamačiau, kad jis atsipalaidavo“. „Tu gali man papasakoti“.
Jis užsidengė veidą rankomis. „Jie uždarė … moterį …. į rūsį. Jie panaudojo juodąją magiją prieš ją. Ji rėkė, bet aplink buvo tylu. Ji išsižiodavo, bet iš jos burnos neišėjo joks garsas. Jos akys …”
„Gerai. O kas tai padarė?”
Kažkiek laiko berniuko šmėkla žvelgė į mane, o paskui sušnabždėjo, „Ministras -„
Energijos užtaisas sutraškėjo už mano nugaros, likus sekundės dalelei iki sprogimo. Jis praskriejo pro mano kairę ausį, priversdamas mane instinktyviai atšokti į šalį. Jis smogė į krūtinę šmėklai ir nubloškė jį atgal, išmesdamas į orą.
Berniuko šmėkla rėkė, kol jo krūtinė įsitraukinėjo atgal, o po to jį įsiurbė į Rūkus pro įplyšusią šio pasaulio audeklo skylę.
Kitą akimirką aš jau stovėjau ant kojų, bet berniukui buvo per vėlu. Aš perėjau į medžiotojo režimą. Kitas nekromantas jau spruko, pabrukęs uodegą, palikdamas paskui save energetinį pėdsaką, pagal kurį būčiau galėjusi jį sekti, jei paskubėčiau. Ir aš mečiausi pirmyn.
Alėjos gale aš išlėkiau į plačią gatvę ir sustojau, skenuodama vietovę savo grobio paieškai.
Negyvo oro debesis apgaubė mane ir prilipo nepaleisdamas. Pašvinkęs oras, susidaręs iš galybės smulkiausių dalelių, limpančių prie mano odos ir drabužių, lindo į nosį, spaudė ašaras iš akių. Aš buvau užsigrūdinusi panašiems dalykams. Buvo galima pagalvoti, kad panašų dalyką gali panaudoti nekromantas, bet tik ne tokį. Kūnas sureagavo automatiškai. Aš atsilaikiau prieš spąstus ir ieškojau to, kas pagavo mane.
Ten! Figūros su juodu lietpalčiu šešėlis šmėstelėjo gatvės tolumoje.
Aš pasileidau paskui figūrą ir beveik pasivijau ją, kai ji pasuko už kampo. Prisimindama ankstesnę pamoką, aš sustojau, lėtai prisėlinau ir žvilgtelėjau iš už kampo.
Nei nemalonių užkeikimų, smogiančių į veidą. Nei manojo tikslo, nusiteikusio kovai. Nieko.
Aš lėtai išsitiesiau, ir kai atsistojau, kažkas tyliai priėjo iš nugaros. Kažkieno rankos apglėbė mane taip stipriai, kad mano koviniai instinktai net nespėjo suveikti. O po to prie mano gerklės atsirado peilis.
Aš apmiriau. Jei jūs buvote atsidūrę panašioje situacijoje, tai žinote, kad čia nieko kito nebelieka, tik paklusti.
Duslus balsas sušnabždėjo man tiesiai į ausį, „Ramiai“. Mano pagrobėjas neskleidė nekromanto jėgos. Jis buvo kažkas kitas. „Žmogus, kurį jūs vejatės – Kreigas Niūrusis. Samdomas magas. Greičiausiai jūs jo niekada nepamatysite“.
„Kas jūs?“, paklausiau aš.
“Klausykis atidžiai,” ištarė duslus balsas. “Šiame mieste ir šiame pasaulyje egzistuoja jėgos, galinčios sunaikinti mus visus, jeigu mes tą joms leisime. Drauge, tu ir aš, galime tai pakeisti.”
Mano kūnas atsipalaidavo, jausmai išsilaisvino, ir aš, pagaliau, galėjau normaliai atsikvėpti. “Kokia pozityvi mūsų santykių pradžia.” Sugrįžo net mano humoro jausmas.
“Bet užtat jūs jo nepamiršite. Aš palaikysiu ryšį. Mane galite vadinti E.”
Prieš tai, kai aš suvokiau, kas vyksta, mane paleido, nepalietę mano gerklės. Aš atsigręžiau, bet ten nieko nebuvo. Mano pagrobėjas — E — paliko mane tamsią naktį, grindinio pakraštyje, nuo kurio dvokė supuvusiomis daržovėmis ir šunų išmatomis, ir viskas, apie ką aš galėjau pagalvoti, tai buvo mintis apie tai, kad man reikalingas naujas darbas.
Kitą dieną aš atidaviau savo ženklelį. Po dienos aš pasiėmiau savo pirmąją bylą kaip privati detektyvė Mardžorė Delakrua: aš pasisamdžiau pati save, kad atskleisčiau paslaptį, gaubiančią berniuko nužudymą. Kol kas man nepavyko to padaryti, bet būtinai pavyks. Jei nieko nebeliks, galų gale – viskas baigiasi Rūkuose, o mes, nekromantai, turime daug kantrybės.
