Legendos dvasia

Komentuoti Straipsniai Etiketės: ,

Gyvenimas apledėjusiuose Šiverpiko kalnuose neatsiejamas nuo daugybės rūsčių išbandymų, ir tie, kas veržiasi ten gyventi, turėtų būti tvirti kaip patys kalnai. Nornų tauta turi daug gerų savybių, tarp kurių – nepalaužiamas atkaklumas ir domėjimasis gyvenimo teikiamomis problemomis. Vienas iš pagrindinių dalykų Nornų kultūroje  – tai jų tradicija garbinti Laukinės Gamtos Dvasias, gyvojo pasaulio įsikūnijimus. Šios dvasios tai ne tik įkvėpimo šaltiniai, jos – palydovai ir sąjungininkai sunkiame gyvenimo kelyje.

Ugnis išsviedė dangun pliūpsnį kibirkščių, tarsi žvaigždžių, skubančių grįžti į savo aukštą, tamsų namą. Bet šiame pliūpsnyje nebuvo jokio džiaugsmo, jokios šventės. Tai, kas anksčiau buvo išdidžiu saugiu namu, tapo paprasčiausia pelenų krūva, apsupta šokančių šešėlių, apšviesta žioruojančių anglių.

„Man labai gaila, Viskarai,“ — senasis skaldas uždėjo ranką amt berniuko peties. „Mes nieko negalime padaryti. Jūsų tėvas prarado namus, ir viską, kas ten buvo, dėl jo paskutinių lažybų su Grimhilda. Ji kaip laimėtoja, turėjo teisę daryti viską, ko panorės“.

„Ji apgaudinėjo. Ji apgaudinėjo, bet aš negaliu šito įrodyti. O kas bus su mano tėvu, Fičai?“— jauniklis išurzgė žodžius, nurydamas skiemenis kaip vilkas, graužiantis savo koją, bandydamas ištrūkti iš spąstų. „Ji turi „teisę“ jį nužudyti?“

Senasis Fičas (Fiach) atsiduso. „Jis buvo neteisus, Viskarai, nesistenk jai atkeršyti. Tu – naujas medžiotojas, jau pakankamai suaugęs, kad nešiotumeisi savo ginklą. Grimhilda galinga, ir legendomis apie jos žiaurumą neveltui gąsdinami ir seni ir jauni“. Linguodamas galvą, skaldas užsimetė leopardinį apsiaustą, kad galėtų susišildyti pavargusius savo kaulus. „Vyk nuo savęs pyktį, vaikine. Palaidok tėvą. Palik šią dilemą varnams“.

„Ne,“ — Viskaras nusišluostė ašaras atgalia ranka, palikdamas suodžių latakus ant išblyškusių skruostų.  „Galbūt, aš ir jaunas, Fičai, ir, galbūt, nepatyręs“.

„Tačiau aš vis dar esu nornas“.

Lokys, Sniego pantera, Varnas ir Vilkas 

Nornai tiki savo jėga, pergale, ir žemės dvasingumu, kuris kartu ir paprastas, ir sudėtingas. Jie garbina įsikūnijusias į gyvūnus gamtos dvasias, kurios yra pasaulio esmė, ir jo gynėjos. Galima sakyti, kad laukinių gyvūnų dvasių yra tiek, kiek egzistuoja  pagrindinių gyvūnų tipų: Vilko Dvasia įkūnija visus vilkus, Doljako Dvasia (Dolyak) išmoko jėgos ir tvirtumo, ir taip toliau. Skirtingai nuo žmonių dievų, šių laukinių gyvūnų dvasios nežino tokių kilnių sąvokų, kaip „Karas“ arba „Gamta“, bet vietoje to absorbuoja visą kompleksą atstovaujamų gyvūnų dorybių ir ydų.

Istoriškai susiklostė taip, kad keturiomis pačiomis svarbiausiomis Laukinių Žvėrių Dvasiomis Didžiosios Hiolbreko Ložės (Great Lodge of Hoelbrak) gyventojams tapo  Lokys, Sniego Pantera, Varnas ir Vilkas.

Šios dvasios apsireiškė tam, kad išvestų išgyvenusius norus į pietus iš jų šiaurinės tėvynės, kurią sugriovė sukilęs Ledinis Senovės Drakonas Jormagas. Lokys yra labiausiai gerbiamas iš visų dvasių, jis laikomas jėgos, įžvalgumo ir išminties etalonu. Sniego pantera yra vieniša, paslaptinga dvasia, tokia, kaip ir giminingos sielos nornas, gerbiantis saugomas paslaptis. Varnas – gudrus apgavikas, mėgstantis mįsles ir žodžių žaismą, o Vilkas – kolektyvizmo, draugystės ir šeimos dvasia. Nornai nusprendė eiti keliu, išrinktu Laukinių gyvūnų Dvasių, nes jiems yra būtinos jų pamokos.

Svarbu pažymėti, kad nors keturios dvasios veikė kartu, padėdamos nornams išgyventi po Jormago užpuolimo – tai dar nereiškia, kad jie ar jų pasekėjai visada suranda bendrą kalbą. Vilko pasekėjai niekina Sniego panteros uždarumą kaip „bailumą“, o Lokio šamanai, kaip žinia, nepasitiki Varno šalininkais, vadindami jų gudrumą gėdingu silpnumu. Pasakojimai apie epinius mūšius tarp šių herojų kelia ginčus, bet legendose yra įamžintos dorybės ir ydos, kurios įkūnytos dvasiose-globėjose.

Žvaigždės virš Šiverpikų buvo šaltos ir ryškios, apvainikuotos vaivorykštine Šiaurės pašvaiste. Didžiojoje Hiolbreko Ložėje priešais šamanus stovėjo jaunuolis ir tikėjosi gauti patarimą dėl keršto.

„Ne“, — pasakė lokio šamanas. „Mokykis jėgos, Viskarai. Mokykis išminties. Grimhilda nepasiekė pergalės. Ji trokšta visiško savo priešo sunaikinimo. Aš nemokysiu tavęs, kaip prarasti savo gyvybę“.

„Aš apgailestauju“, — pasakė Vilko pasekėjas. „Mes su džiaugsmu padėtume tau atkeršyti už savo šeimą, bet tai, ką tu siūlai – tai yra savižudybė. Pagalvok apie savo klaną. Jei tu atakuosi Grimhildą, ji nubaus tuos, ką tu myli“.

Varno šalininkas palingavo galva, kai Viskaras paklausė jo: „Tu net negali pasakyti, būtent, kaip ji apgavo. Grimhilda protinga, ji visada paruošusi mirtinų siurprizų savo priešams. Jei tu nežinai daugiau, negu žino ji, tai ji tave sunaikins“.

Viskaras sugniaužė kumščius: „Niekas man negali padėti?“

Šventyklos kampe sujudėjo šešėlis ir sužibo geltonos akys. „Tu dar nepaklausei manęs“, – sumurmėjo Sniego Panteros pasekėja Valharanta (Valharantha), jos judesiai buvo plastiški ir gracingi.

„Sniego Pantera išmokys mane, kaip atkeršyti?“ – paklausė jis. „Jeigu aš seksiu paskui ją, ji parodys man, kaip nugalėti Grimhildą?“

„Ir netgi daugiau“, — Valharanta nuleido akis ir nusišypsojo. “Ji pavers jūsų kerštą legenda“.

Šamano našta

Skirtingai nuo žmonių, kurių kunigus gerbia už ištikimybę vienam Dievui, visi nornai jaučiasi vienodai svarbiais ir susijusiais su dvasiomis. Kai kurie nornai nesilaiko nubrėžto kelio, rinkdamiesi galimybę lenktis iškart visoms Dvasioms, atsirinkdami aktualias jiems pamokas kasdieniniame gyvenime kiekvieną dieną. Tie, kas nusprendė tapti šamanais, atlieka įšventinimus šventojoje Dvasios teritorijoje: Šventykloje, ložėje, arba Dvasios-globėjos  medžioklės plotuose.  Jie tarnauja savo tautai kaip globotojai ir mokytojai, gindami jų teritoriją ir savo pamokose parodydami kitiems, kaip reikia gerbti savo dvasią.

Keturi patys galingiausi ir įtakingiausi šamanai yra žinomi kaip Hiolbreko Kalbantieji. Jie prižiūri keturias šventyklas, įrėminančias pagrindinę Hiolbreko salę, pastatytą dvasių, atvedusių nornus į saugią vietą, garbei. Išmintingasis Alarinas (Alarrin) iš Gimusiųjų Žiemą, atstovauja Lokio namą; Moda Juodasis (Moda the Black) – visažinis kalbantis Varnas; Vilko šventovę saugo jaunas kalbantysis vardu Fastulfas Jotharsonas (Fastulf Jotharsson); graži ir paslaptinga Valharanta (Valharantha) yra Sniego Panteros kalbančioji.

Šamanų galima rasti ir už Šiverpikų, ir netgi tolimose srityse, tačiau ypatingas šamanų tipas, tokių kaip havroun, visur sutinkamas labai retai. Havroun – tai ypatingas dvasios tarnas, budrus ir aktyvus jo interesų gynėjas tiek šiame pasaulyje, tiek kitame. Havrouns turi unikalią savybę fiziškai įsiterpti į Rūką ir patekti į Dvasių Salę, kur narsuoliai gyvena amžinai. Jiems nereikia atidaryti portalo arba atlikti ritualą, jeigu jie neima kitų su savimi. Vieni jie tiesiog žygiuoja į dvasios realybę, siųsdami savo sielą pro Rūką taip pat lengvai, tarsi eidami į savo namus. Kiekviena laukinės gamtos dvasia turi tik vieną havroun. Antrasis gali būti apmokomas, jeigu esamas havroun jau pernelyg senas arba pavargęs, ir ruošiasi paskutiniam perėjimui pro Rūką.

Kitos dvasios

Pirmiausiai Hiolbreko nornai atiduoda pirmenybę keturioms Laukinių gyvūnų dvasioms, atvedusioms juos į pietus, bet egzistuoja ir kitos dvasios, duodančios savas pamokas. Kai kurios iš jų ne tokios galingos, kaip Minotauras, Virmas arba Erelis, ir jos retai yra matomos arba kviečiamos. Kai kurios dvasios nėra gyvos būtybės, tokios, kaip Kalnas, Ugnis arba Tamsa, ir jos pavaizduotos legendose, kaip rūsčios kliūtys herojaus kelyje, o ne kaip draugai arba palydovai, skirtingai nuo Laukinių gyvūnų dvasių.

Taip pat egzistuoja nedidelė dvasių grupė, garbinamų su giliu liūdesiu. Šios „Prarastosios“ Laukinių gyvūnų dvasios, likę kovoti su Jormagu: Pelėda, Doljakas (Dolyak) (taip pat žinomas kaip Bizonas), Erelis ir Rosomacha – gerbiami už didvyriškumą ir pasiaukojimą. Apie Pelėdos mirtį nornai žino tikrai – paskutinysis Pelėdos Havroun patvirtino tai, tačiau kas, galų gale, atsitiko su Bizonu, Ereliu ir Rosomacha – net šamanai to nežino. Sekančiose kartose nei vienas nornas nebuvo įšventintas tarnauti toms dvasioms kaip havroun, tačiau, tai ir yra būdinga silpnesnėms dvasioms – neturėti havroun (arba toms, kurios nėra ypatingai artimos šiam pasauliui). Viskas, kas tikrai yra žinoma – tai, kad šios dvasios atlaikė gynybą Tolimojoje Šiaurėje, ir, jų dėka nornai išvengė Jormago nagų.

Grimhilda priklaupė, norėdama ištyrinėti pėdsakus. Ji sekė jais šešias dienas, nuo tada, kai skaldas Hiolbreke sudainavo legendą apie Šnabždantį Nagą (Whisperclaw), žiaurią jauną kalnų katę. Greitai ji suseks žvėrį, ir …

„Grimhilda!“ — balsas pakvietė iš aukšto kalnų šlaito. Iš pradžių ji išsitraukė savo ginklą. Nejaugi ją kažkas aplenkė? Jos grobis pateko į svetimas rankas? Įtūžusi kovotoja išsitiesė ir pasižiūrėjo aukštyn į uolas. Jai neteko ilgai laukti, kad pamatytų savo priešą. „Kas tu?“ — paklausė ji atsargiai, čiupinėdama kirvio ašmenis. Jeigu tai paauglys pavogė jos prizą, ji privers jį sumokėti  … skausmu.

„Aš tavo mirtis, nusileisk“, – jaunuolis stovėjo ant aukšto iškyšulio, balansuodamas virš bedugnės be ypatingų pastangų. „Prieš ketverius metus tu apgavai mano tėvą, atimdama jo gyvybę. Aš esu čia, kad atkeršyčiau ir įvykdyčiau pareigą“.

„Dabar aš tave prisiminiau“,– Grimhilda atsitraukė per vieną žingsnį ir permetė savo kirvį iš vienos rankos į kitą. „Tavo tėvas buvo labai silpnas, kaip ir tu. Aš turėjau nužudyti tave, kai tu buvai dar vaikas, bet senis atkalbėjo mane. Nesvarbu. Aš susidorosiu su tavimi, ir kai grįšiu į Didžiąją Šventovę, aš pribaigsiu tą reliktą, apie kurį kalbėjo pasakotojas“.

Jaunuolis suurzgė, akyse blykstelėjo šalto, kartaus keršto troškulys. „Tu atėjai čia medžioti“, – pasakė jis. „Tačiau tu tapai medžiojama pati. Šešios dienos kelionės iki Hiolbreko per sniegą ir ledą, be jokių slėptuvių, šventyklų arba stovyklų“.

„Tu sugalvojai kautis su manimi? — nusijuokė ji. „Nužudyti mane, Žiauriąją Grimhildą? Pačią geriausią kirvio valdymo meistrę tarp nornų? Tu žūsi kaip kačiukas, jaunuoli. Tu nesi pakankamai stiprus!“

„Tu teisi. Aš nesu pakankamai stiprus, kad priimčiau tavo sąlygas, todėl aš susitiksiu su tavimi kovoje už saviškius“, — jaunasis medžiotojas piktai šyptelėjo. „Sniego pantera išmokė mane slapstytis ir susekti pėdsakus. Ji taip pat mane išmokė grūdinti savo protą prieš miegą. Aš galiu keliauti penkias dienas be poilsio. Po šeštos dienos aš mirsiu, bet padarysiu tai, jeigu privalau. Tačiau tu … tu privalai periodiškai pamiegoti. Ir aš lažinuosi, kad tu norėjai pailsėti prieš susitikdama su manimi“.

Grimhilda įsispoksojo į jį, jos veidas išblyško. „Tu nori mane nužudyti miegančią?“

„Aš lauksiu, kol mano auka pagaliau nusilps, ir tada aš smogsiu“, — niūriai nusišypsojo jaunasis medžiotojas. „Ir, prisiekiu Sniego Pantera, tu niekada neišgirsi mano prisiartinimo“.

Drakonas

Nuo Jormago sukilimo laikų tarp nornų atsirado tokių – paprastai jaunų vyrų, besistengiančių pasireikšti – kurie tvirtina, kad „Drakonas“ taip pat turėtų būti garbinamas su Laukinės gamtos dvasiomis. Jie žavisi Jormago jėga, jo galybe ir žiaurumu. Jie tvirtina, kad sekdamas paskui drakoną, nornas gali tapti toks pat nenugalimas, kaip ir drakonas. Jie remiasi pasakojimu apie Jorą ir jos brolį Svanirą, ir mano, kad jame pirmą kartą įsikūnijo naujoji dvasia. Jora, nepriėmusi Drakono palaiminimo, yra kaltinama jų kultu, beje, kaip ir visos moterys. (Įdomu tai, kad Svaniro Sūnų pasekėjai (kulto pavadinimas) Jormagui nejaučia tokio pat palankumo; ne tai sugadintų santykius su visomis rasėmis ir lytimis.)

Drakonas neturi tikrų šamanų ir havroun. Jo pasekėjai neturi savybės pereiti pro Rūką jo vardu, ir todėl jie negauna tų gėrybių iš Laukinių gyvūnų dvasių šamanų, kokias gauna nornai. Drakono šamanas gali galvoti, kad jis yra dvasios vedlys, tačiau tai toli gražu nuo realybės. Drakono šalininkai gali išmokyti tik paleistuvystės; jie duoda netikrus palaiminimus; jie visiems laikams pakeisti Jormago valia. Galų gale jie irgi tampa ledo sukaustytais ir tarnauja žvėriui.  Jie gali vadintis šamanais, bet daugumos nornų nuomone jie yra kvailiai, be to, pavojingi. Tačiau valdžios ir drakono gėrybių pažadai kaip ir anksčiau vilioja pasitikinčius, kryptingus jaunus nornus tarnauti drakonui.

Nornų kultūra išskiria individualumą. Ji reikalauja, kad žmogus būtų vertinamas pagal jo paties poelgius, o ne pagal grupės elgesį, kuriai jis priklauso. Jei trys iš Svaniro Sūnų atakuoja šventovę, tai šie asmenys bus persekiojami ir nubausti. Ir tai visiškai nereiškia, kad kitas nornas, save laikantis Svaniro Sūnų kulto dalele, bus nubaustas arba jam klius dėl praeitų įvykių – nornų supratimu, jis to nepadarė, todėl negali būti kažkuo apkaltintas. Bet tai nereiškia, kad nornai ignoruoja žmogaus prisirišimą arba nesupranta, kad Svaniro Sūnūs – pavojingi žmonės. Tai tiesiog reiškia, kad kaip rasė, nornai nesmerkia atskirų žmonių už jų genties nuodėmes.

Nornas gyvena ir miršta už savąją legendą.

„Leiskite pasekti jums pasaką“, — senasis skaldas Fičas iškėlė rankas į dangų, tarsi būtų užsiliepsnojus ugnis ir išsiveržusi aukštyn. „Istorija apie herojų vardu Viskaras Šnabždantysis Nagas. Sveikinu narsųjį vyrą! Tikrosios rūstybės pavyzdys, šešėlio karys, išdavikės Grimhildos žudikas. Viskaras, kuris nepaisydamas nieko, buvo pasiryžęs atiduoti savo gyvybę, išpirkdamas krauju pareigą to, kas jam padarė žalos …“

Parašykite komentarą