Jotun’ai laukinis pasidižiavimas

Jotun‘ai (tariasi kaip JŌ-tun) – paskutiniai milžinų bendruomenės likučiai. Jie, kažkada galingieji, suklestėjo ir, aukštai save vertindami, pasiskelbė Šiverpiko kalnų valdovais ir pastatė sau didelius paminklus pačiuose didžiuosiuose kalnuose. Jie lyderiai, garsūs kaip karaliai-milžinai, buvo neįtikėtinai stiprūs sutvėrimai, o taip pat patyrę tiek magijoje, tiek ir žiniose.

Visgi, po to, kai jotun‘ai visus, besikėsinusius valdyti jų teritorijų kalnus, nugalėjo, jie nesugebėjo prisitaikyti šiam pasaulyje. Stipriai įsitikinę, kad jie yra pati aukščiausia rasė, tapo apsėsti minties apie savo kraujo grynumą, herojų, vadovų ir karalių-milžinų skaičių savo genealogijoje. Kraujas tapo priežastimi dėl savęs iškėlimo aukščiau virš kitų, žmonių užgrobimo ir, ilgainiui, sunaikinimo „mažesnių“ genčių. Galų gale, Jotun‘ai užkariavo arba sunaikino visus savo vidinius priešus, o po to karaliai-milžinai pradėjo kovoti vienas priešais kitą, siekdami absoliučios valdžios. Šeimos kariavo viena prieš kitą, brolis pradėjo kariauti prieš brolį, kol visos gentys pradėjo kovoti viena prieš kitą dėl valdžios.

„Aš jums parodysiu praeities Jotun‘us, kai mes žygiavome per Šiverpiką kaip didingi valdovai. Būkite žiaurumo, godumo ir garbės liudininkai  – to, kodėl baigėsi mūsų valdžia…“
– Thruln, paskutinis milžinas karalius.

Senų senovėje, jotun‘ai buvo užvaldę gebėjimą valdyti magiją, ir buvo ganėtinai pažengę joje, galėjo sukurti paminklus Šiverpiko kalnuose. Kaip kurios istorijos pasakoja, kad jotun‘ų magija egzistavo dar ilgai iki to, kol žmonijos dievai atėjo į šį pasaulį ir sukūrė Kraujo akmenis (Bloodstones). Tačiau ilgi jų mūšiai, pilietiniai karai ir tikri karai, privertė jotun‘us prarasti visas savo žinias ir supratimą apie magiją. Jų galingi žyniai buvo užmušti, o jų žinių sargai ir mistikos žinovai buvo sunaikinti, nespėjus jiems perduoti savo visų sugebėjimų jotun‘ams. Viskas, kas liko nuo jų – tai paslaptingas dvasingumas, tai keletas raižinių viršūnėse, kurias dengia sniegas.

 Pastarojo meto istorija

“Pažiūrėkite į šį akmenį, ir pamatysite jėgą, kuri vieną gražią dieną užvaldys pasaulį.“
– Užrašas ant Jotun‘ų paminklo

Per savo egzistenciją, jotun‘ai labai stipriai nusirito žemyn, prarasdami technologijas ir magiją, kurią kažkada valdė. Jie prisimena savo jėgos vietą šiame pasaulyje tik legendose ir istorijose. Nors jotun‘ų lyderiai ir kaunasi už buvusios šlovės ir prarastos valdžios sugrįžimą, daugumas mokslininkų mano, kad galingų karalių milžinų šlovės dienos praėjo ir jau nebesugrįš.

Jotun‘ai parardo daug iš to, kas kažkada padarė juos galingais. Jų žinios buvo išmėtytos, o didesnė dalis buvo prarasta. Jų religija, išsilavinimas ir išradimai buvo sunaikinti, ir po pasaulį braidžioja niekingi buvusios galingos civilizacijos likučiai. Kaip dideli masyvūs šalti paminklai, kuriuos jų tauta kažkada sukūrė, ir kuriuos iki dabar galima rasti Šiverpike, taip jotun‘ai prarado savo tikslus ir savo paskirtį.

Dabar laukinės ir užburtos būtybės – jotun‘ai, puola bet kurį keliautoją, kurį jie pamato. Kartais, duoklės ir meilikavimo prijaukinti, jie gali leisti ne jotun‘ams praeiti, palydėdami juos grasinimais ir lengvais sumušimais. Tačiau, kai susitinka du jotun‘unų klanai, jie nesutiks su niekuo, išskyrus tai, kaip galutinai išsekinti priešą.

Visuomenė

Jotun‘ai renkasi į dideles gentis, susijusias kraujo ryšiais ar sąjungomis, kurias valdo stipriausieji. Tai gali būti ginklo jėga, magija  arba kitas sugebėjimas – bet jie visą laiką demonstruoja fizinę jėgą. Jotun‘ai negerbia lyderių, kurie negali priversti vykdyti savo įstatymų, ir yra fiziškai silpni. Jie užmuš ir pakeis bet kurį, kuris praras savo jėgas, suklys arba neiškels savęs į šlovę. Charr‘ų karys gali priimti sprendimą užmušti savo niekam tikusį lyderį, kad parūpinti būriui pergalę. O jotun‘ai yra labiau panašūs į sužvėrėjusias būtybes, refleksiškai sudraskantys vieną iš savų į gabaliukus, pajutę, kad jis susilpnėjo – nepriklausomai nuo jo didelio įnašo klano labui.

Jotun‘ai paprastai skirsto vienas kitą pagal darbus: vyrai daug labiau yra agresyvesni ir užima vadovaujamas pareigas, o moterims lieka vaikų priežiūra. Vyrai renkasi į nedideles grupes pagal kraujo ryšius ir visąlaik stengiasi sunaikinti kitus jotun‘us, kurie patenka į jų klano teritoriją. Pagal savo esmę, vidiniai kariniai jotun‘ų konfliktai yra skirti tik vienam tikslui – sunaikinti visus jotun‘us, kurie nesurišti kraujo ryšiais su klanu. Dėl to jotun‘ams neįtikėtinai svarbu yra saugoti savo moteris ir vaikus. Keliautojai niekada nepamatys jų atviroje teritorijoje, todėl kad šeimos labai gerai paslėptos šiam pasaulyje, tuo metu, kai vyrai medžioja ir renka maistą visiems.

Tuo tarpu, kai daugiau ar mažiau  „barbariškos“ rasės turi garbės jausmą ir etiką, jotun‘ai turi labai mažai moralinių suvaržymų. Jie gina savo šeimą, savo klanus ir savo teritoriją bet kokiais būdais. Jotun‘as labai lengvai sulaužys savo žodį, sulaužys priesaiką arba padarys smerktiną veiksmą, jeigu pajaus, kad tai padarys juo stipresniais arba pastiprins klaną (ar tai padės sunaikinti kitą). Veidai, kurie bandė pasirašyti taikos sutartį su jotun‘ais, labai greitai suprato (greičiau, nei jie tai galėtų padaryti), kad jotun‘ai laikosi savo duoto žodžio tik tada, jeigu jie iš to turės naudos. Greičiau būna taip, kad klanas, susietas sutartimi, tik kaupia jėgas ir kuria planus, kaip sunaikinti ta kvailį, kuris jiems viską patiki.

Religija

“Kam aš nusilenkiu? Ha! Sau!“
– Utahein, jotun‘ų vadas

Iš ko susideda jotun‘as? Kalbant apie religiją būtų galima pakrutinti jų gilius įsitikinimus, kad jų kraujas magiškas –, turintis didelių jėgų ir yra laikomas dievišku. Kiekvienas jotun‘ų klanas gerbia savo protėvius ir gali savo šeimos šaknis privesti prie karalių-milžinų. Daugumas iš šitų pasakų apie karalius-milžinus panašios į religinius mitus, ir kiekvienas klanas šaukia apie savo legendinį kraują, kad įgautų jėgų, įveikti  kliūtis ir pasiekti pergalę. Nors ir negalima sakyti, kad jotun‘ai meldžiasi savo protėviams, visgi jie bando imituoti jų užkariavimus egoizmu ir asmeniniu pasididžiavimu.

Užkulisiuose

Nors mes ir sukūrėme Jutun‘us originalioje žaidimo dalyje, mums kilo noras juos „pagaminti“ ir žaidime Guild Wars 2, ypač norn‘ų rajone. Mes norėjome, kad jie taptų kažkuo dideliu,  o ne „maloniais berniukais su didelėmis kuokomis“, ir nutarėme padaryti tai, suteidami jiems ilgą, bet tragišką istoriją. Mes padarėme tai su sena rase orkais, ir taip pat padarėme su jotun‘ais, kadangi šios dvi rūšys yra panašios. Jotun‘ų istorija – prarasta, sunaikinta jų pačių trūkumais, gražiai susilieja su Guild Wars 2 istorija.

Naujos jotun‘ų iliustracijos vaizduoja juos, kaip esančius aukščiau ir protingesnius, negu originaliame Guild Wars žaidime, tai mums padeda iliustruoti bei parodyti  rasės istoriją ir tą faktą, kad jie gyvi, protingi sutvėrimai, o ne paprasti, mėtantys akmenis balvonai. Primityvumas, kurį mes matome jų rūbuose ir ginkluose, glaudžiai siejasi su magiškais paminklais, kurie išdėlioti jų stovyklavietėse, ir tai nėra atsitiktinumas. Parodytas rasės žlugimas nuo viršaus ir primityvi civilizacija todėl, kad jie negalėjo nustoti kovoti vienas priešais kitą, – šis aspektas yra svarbus visam žaidimui. Tai iliustruoja, kas gali atsitikti, jeigu rasių personažai nesugebės atsisakyti nuo senų perspėjimų ir susijungti prieš Didžiųjų Drakonų grėsmę.

 

Parašykite komentarą