Jie pirmą kartą atsirado pasaulyje gandų ir legendų pavidalu. Keliautojai pasakojo apie didžiulius ledinius laivus su burėmis, matytus tarp fiordų. Paskui Nornų medžiotojai grįžo su pasakojimais apie žmones-lokius su baltu kailiu, kurie skyrėsi nuo Nornų, buvo palaiminti Lokio ir buvo apdovanoti milžiniška jėga, tačiau užvaldyti stiprios baimės. Jie bėgo iš šiaurės, iš Vyriausiojo Ledinio drakono Jormago žemės. Tai buvo išmintingos, mąstančios būtybės, vertinančios Tyrijos rases. Tai buvo Kodanai.
Nei viena rasė neaudžia gyvenimo rašto. Mes visi jo siūlai, sėklos žemėje, gamtos balanso paveldėtojai.
– Daugybė žvaigždžių, Kodanų Balsas.
Kodanai – protingos, panašios į baltuosius lokius būtybės, dešimties pėdų ūgio, kilę iš tolimosios šiaurės. Savo kultūroje jie tiki harmoningo egzistavimo su aplinkiniu pasauliu svarbumu, tačiau tai nereiškia, kad jie yra pacifistai. Imdami pavyzdį iš gamtos, jie laiko medžioklę ir žudymą įprastu gyvenimo reiškiniu. Svarbiausia jų gyvenime yra tai, kad asmenybės veiksmai harmoningai susiję su gamta. Kilę iš šiaurinių Shiverpeaks kalnų pakraščių, Kodanų gentys apsigyvena plaukiojančiuose aisberguose-tvirtovėse, vadinamose Šventyklose (Sanctuaries), kiekviename po vieną gentį. Jie gyvena ir keliauja su šiais ledo luitais, sukurdami ištisus miestus jų priedangoje.
Tikėjimas
Seniai-seniai Koda, Senasis Žemės sukūrėjas, Dangaus Valdovas, sukūrė pasaulį. Iš pradžių pasaulio dvasios buvo laukinės ir nevaldomos. Laikui bėgant, jos įgijo fizinę formą: akmens dvasios, vandens dvasios, vėjo dvasios, žemės dvasios, augalų, paukščių ir roplių dvasios. Visa, kas apčiuopiama, turi dvasią … kaip ir daug kas neapčiuopiama.
Bet kartą lokys atsikėlė ir apsidairė, ir pamatė, kad pasaulio dvasios yra neramios ir chaotiškos. Jis negalėjo suprasti nesibaigiančių kūrybos ir griovimo ciklų. Ir lokys tapo pirmąja prakalbusia būtybe, ir pirmi jo žodžiais buvo klausimas Kodai: „Kodėl viskas taip vyksta?“ Ir Kodai buvo malonu, ir jis pasiūlė lokiui: „Jeigu jūs norite žiūrėti ir mokytis, tai stebėkite ir mokykitės, ir jūs turite ginti ir valdyti pasaulio dvasias.“ Ir tie, kurie garbino Kodą, ir priėmė jo malonę, tapo Kodanais. O tie, kurie nebuvo pasirengę ir nenorėjo keistis, tie pasiliko lokiais.
Kodanai garbina Kodą – sukūrėją. Jie tiki, kad visoms būtybėms lemta sugrįžti vėl ir vėl, kas kartą atgimstant tos pačios rasės dalimi — kažkuria prasme išsaugojus dvasinį tyrumą reinkarnuojant. Žmonės apgimsta Žmonėmis, Charr‘ai – Charr‘ais, o Kodanai – Kodanais. Ir tik tada, kai tave aplanko nušvitimas, tu būni „pakeltas“ ir atgimsti kitoje rasėje, esančioje aukščiau balanso grandinėje. Žinoma, Kodanai įsitikinę, kad jie būtent ir yra toji dvasiškai šviesiausia pasaulio rasė, ir jų, kaip aukščiausios grandies reinkarnacijos grandinėje, pareiga – stebėti pasaulį, teisti kitus ir išlaikyti balansą – netgi jėga, jeigu tai būtina.
Jie tiki, kad tiktai Kodanai žino, kas yra „balansas“ (žodis, kurį Kodanai vartoja, norėdami pateisinti savo veiksmus) ir, kad jų šventoji paskirtis – saugoti jį, netgi jei prisireiks kautis ir žudyti. Ir nors atskiri rasės atstovai nesiteisia pagal šios rasės bendrus veiksmus, kodanai vistiek žvelgia į kitas rases su tam tikra dalimi išankstinio nusistatymo. Jie jau pradėjo „teisti“ ir pietinių žemių žmones, kadangi jie mano, kad to nori Koda. Tarp Kodanų šamanų, vadinamų Balsais, vyksta debatai dėl dvarfų likimo. Ar peršoko dvarfai keletą laiptelių link nušvitimo, ar, atvirkščiai, nukrito į patį dugną ir susinaikino? Kaip ten bebuvę, jie išnyko iš šio pasaulio.
Išnykę gentys
Bėgant metams, Kodanai paplito ir pasidaugino visoje žemėje. Jų keliones ribojo jūra. Ir visur, kur tik jie ateidavo, jie suteikdavo dvasioms pusiausvyrą. Jie stebėjo, jie mokėsi ir medžiojo, ir taip jie vykdė Kodos valią.
Bet viskas auga ir viskas miršta, netgi amžinieji ledynai. Ir prasidėjo didžioji audra, kuri nenurimo, nors slinko mėnuo po mėnesio, metų laikai keitė vienas kitą. Ir didieji Kodanų pranašai Balsai pasakė, kad tai yra laikas laukti, stebėti ir mokytis. Su baltu storu kailiu kodanai bus saugūs. Bet laukimas buvo nelengvas, nes audros metu yra sudėtinga medžioti. Ir didžiosiose salėse skambėjo pilvų gurgimas, panašiai kaip urgztų meškos. Ir buvo Nagas be Balso, medžiotojas tarp Kodanų, nepanorėjęs pasilikti. Ir pasakė jis, kad nesvarbu, kailis ar ne kailis, audra ar ne audra, bet medžiotojas privalo medžioti. Ir nusivedė jis paskui save daugybę kitų į audrą ieškoti medžioklės plotų tolimuosiuose pietuose, kur sniegas buvo šviesus. Ir jų niekas daugiau neregėjo.
Kodanai neskelbia kokių nors ryšių arba santykių su nornų rase, tačiau kai kurie Balsai nutarė interpretuoti senesnes sakmes apie dingusią Kodanų grupę, kaip paaiškinimą apie nornų kilmę. Jei tai būtų taip, tai tada nornai yra nesėkmę patyrę kodanai, pamiršę savo vietą tarp teisėjų ir balanso gynėjų. Ir štai kodėl jų lokiška forma pasikeitė į trapią formą, neturinčią kailio. Dėl šio šamanų spaudimo kodanai iš dalies priskiriami nornams, kaip dvasiniams nelaimėliams, galbūt, netgi rasei, judančiai gyvenimo ciklu į priešingą pusę, į primityvizmo ir pražūties pusę – ir net dvarfai aukštesni už juos, ir jei tai yra tiesa, tai nornai – rasė, esanti ant išnykimo ribos.
Šventyklos
Kai pagaliau didžioji audra nurimo, Kodanai pamatė Kodos dovaną. Didžiulės jūrų dalys užšalo, pavirto į plaukiojančias ledo salas. Ir kodanai sulipo ant jų, ir galėjo dabar gyventi ir sausumoje ir jūroje. Ir jie stebėjo, mokėsi ir medžiojo.
Kodanai stato ir išlaiko ledinius miestus, vadinamus Šventyklomis. Šios Šventyklos plaukioja neramiose jūrose toli šiaurėje, už žemių ribų, kur kada nors yra klajoję nornai. Šios Šventyklos yra ir dvasinės užuovėjos, ir slėptuvės, o jų ledinėje šerdyje, tarp Kodos bažnyčių gyvena Balsai. Tam, kad galėtų mokytis nušvitimo, išlaikyti tam tikrą atstumą nuo pasaulio, medituoti beieškant teisingų Kodos norų, kiekvienas Šventyklos Balsas atsiriboja nuo pasaulio. Tik Šventyklos kovų lyderis Nagas turi teisę prisiartinti prie Balso ir prašyti jo pamokymų. Šie pamokymai ir dvasinė išmintis po to perduodami visos kodanų genties gerovei.
Tačiau su Vyriausiojo Drakono Jormago prabudimu didieji Kodanų ledo laivai buvo išskirti. Kai kurie bėgo į šiaurę, kiti apvirto, buvo sudaužyti į gabalus ir sunaikinti drakono įniršio. Visiškai nedidelė Kodanų dalis sugebėjo išsigelbėti pietuose, atkirsta nuo gentainių dėl griovimo ir sukilusių bangų. Tolimos šiaurės žemės suskilinėjo ir buvo sunaikintos prabudus Jormagui, leisdamos Arkties vandenynui užpildyti plyšius ir sukurti naujas vidines jūras, kuriose kodanai buvo palikti likimo valiai.
Visuomenė ir hierarchija
Kodanai egzistuoja tik kaip nedidelė visuomenė savo Šventyklose, sutardami ir taikiai sugyvendami vieni su kitais. Žinoma, tarp jų būna ginčų ir nesutarimų, bet jie iškelia save virš panašių tarpasmeninių konfliktų. Balansas yra žymiai svarbiau už individo poreikius. Šventojo Kodos valia, perduodama Balso, pakeis bet kokius Kodano kaip individo troškimus.
Kiekvienai Šventyklai vadovauja du svarbūs individai: Balsas ir Nagas. Balsas rūpinasi Šventyklos dvasia, globodamas, medituodamas ir ieškodamas Kodos valios, bei jausdamas balansą Šventykloje ir pasaulyje aplink ją. Nagas gina ir saugo Šventyklą, vadovauja medžiotojams ir net kariams, esant reikalui. Nagas veikia kaip fizinis, akivaizdus lyderis, bet iš tiesų, tai partneriai: Nagas vadovauja karo reikalams, o Balsas pasilieka saugioje priedangoje. Jie abu reikalingi valdymui. Dėka šių dviejų galingų Kodanų, Šventykla tapo labai gerai organizuota ir socialia. Kiekvienas visuomenės narys įneša savo indėlį ir dirba pasaulio gerovei.
Balsas ir Nagas, tai iš esmės lyderiai-partneriai Kodanų visuomenėje. Nei vienas, nei kitas neturi teisės atšaukti vienas kito sprendimų, ir abu turi aiškiai apibrėžtas įtakos sferas: Balsas — dvasinę, Nagas — fizinę. Jie renkami kartu, jei tai įmanoma, kartu tarnauja per amžius, globodami ir vadovaudami Šventyklai ir visiems kodanams joje. Jeigu Nagas numiršta, tradiciškai į atsargą išeina ir Balsas, ir atvirkščiai, jei Balsas išeina iš proto arba išpuiksta, Nagas užleidžia savo postą kitam.
Nagas
Galingasis Koda, leisk man tapti tuo, kas atiduoda savo gyvenimą vardan pasaulio. Leisk man tapti tuo, kas miršta dėl balanso. Leisk man tapti tuo, kas susilieja su gamta, žinodamas, kad kovojo ir pasiaukojo dėl to, kuo tikėjo. Nes toks yra kario kelias. Toks yra Nago kelias.
– Žygiuojantis-uolomis, Švelnaus potvynio Šventyklos Nagas.
Nagas — Kodanų valdžios išorinis asmuo. Išrinktas savo charizmos, galios ir lyderio potencialo dėka, Nagas privalo vadovauti Šventyklos kasdieninei buičiai ir jos gynybai. Nagai laisvai keliauja po Šventyklą ir turi nedidelį Sargų būrį, kurie saugo Šventyklą ir kartais (labai retai) kišasi į gyventojų ginčus. Nagas – faktiškai yra Šventyklos „valdytojas“ tiems, kas iki galo nesuprato Kodanų kultūros.
Tačiau taikos palaikymas priedangoje, tai tik viena iš Nago pareigų. Antroji, žymiai svarbesnė – tarnauti tarpininku tarp Balso ir Šventyklos gyventojų, padėti interpretuoti ir skleisti Kodos valią. Balso paskirtis atskiria jį nuo likusio pasaulio, ir Nago pareiga – būti jungiamąja grandimi tarp Balso ir Šventyklos, tarp žmonių, ir kanalu link jų dievo valios.
Kodanai tiki, kad Nago ir Balso likimai susiję, simboliškai ir mistiškai persipynę vienas su kitu ir su Šventykla. Vienos dalies nesėkmė suteršia kitą, ir turi būti išvalyta abiem. Todėl Nagas priima savo įsipareigojimus labai rimtai, suprasdamas, kad jeigu jis patirs nesėkmę, tai pakenks ne tik jam, jo žmonėms, bet ir Balsui, o reiškia – pačiai Šventyklos širdžiai ir sielai.
Balsas
Galingasis Koda, leisk man tapti tuo, kas atiduoda savo gyvybę vardan žinojimo. Leisk man tapti tuo, kas miršta dėl to, kad tiesa galėtų gyventi. Leisk man tapti tuo, kas susilieja su gamta, žinodamas, kad aš pažvelgiau į tavo akis ir iš ten atnešiau išmintį savo žmonėms. Nes toks yra šamano kelias. Toks yra Balso kelias.
– Karčios Daugelio Ašaros, Švelniojo Potvynio Šventyklos Balsas
Balsas — tai mediumas, renkamas savo įgimto gilaus ryšio su Koda ir jo valios supratimo dėka. Būdamas Aukščiausiojo Žynio ir žinių saugotojo sanplaika, Balsas prisimena visus reikšmingus įvykius, vykusius su kodanais jo Šventykloje, ir prieš mirtį perduoda šias žinias savo įpėdiniui. Kadangi Balsu rūpinasi keletas šamanų, tai netgi jam mirus anksčiau, dauguma žinių nebus prarastos. Tačiau Balsas retai palieka savo ritualines patalpas, tai išskirtinai retas atvejis, kad Balsas paliktų savo postą, nebent dėl Nago mirties – ir pageidaujama, kad tai įvyktų po keleto šimtų metų tarnystės savo tautai.
Balso pareiga — ieškoti ir interpretuoti Kodos valią, ir duoti dvasinius nurodymus savo Šventyklos Kodanams. Čia Balsas palaimintas ir viską žinantis, jis apdovanotas antgamtinėmis žiniomis, autoritetu ir jam atleistinos bet kokios nuodėmės arba klaidos. Jis gali tvirtinti įstatymus, skelbti globalius sprendimus ir interpretuoti Kodos valią bet kokioje situacijoje.
Nelaimei, ritualai ir takai, kuriuos turi pereiti Balsas, kad galėtų įvykdyti savo pareigas, o ir tai, kad jo protas visada atviras Rūkams, reiškia, kad Balsas gali tapti nestabiliu. Tiktai vienintelė Kodos valia sulaiko Balsą nuo beprotybės ir leidžia jam vykdyti savo pareigas. Būtent Nagas, interpretuodamas Balso misticizmą, galutinai užtikrina tvarką ir įstatymą priedangoje.
Tai įvyksta retai, bet visgi atsitinka taip, kad Balsas persisotinęs regėjimų, išprotėja — ši liga žinoma kaip „Kodos įtūžis“. Kodanai, manantys, kad tokiu būdu Koda išbando jų dvasingumą ir jų Šventyklos galią, vadina tai „Išbandymų laiku“. Kaip taisyklė, Balsas miršta po keleto metų po Išbandymų laiko pradžios. Manoma, kad jo mirties akimirką Šventykla apsivalo nuo visų nuodėmių, yra teisiama ir tvarkoma paties Kodos.
