1090 metais pagal Muvelio (Mouvelian) kalendorių, Karalius Adelbernas, paskutinysis Askalono valdovas, išlaisvino ugnies dvasią (Foefire). Šių žemių žmonės buvo nugalėti baisios magijos, pasmerkiančios juos prisikelti šmėklų pavidalu. 1112 metais Didieji Charr’ų Legionai visiškai užvaldė Askaloną. Tiktai po ketverių metų Kala Ugnies Ašmenys (Kalla Scorchrazor) iš Kraujo Legiono stojo prieš Forge Ironstrike, Geležies Legiono imperatorių ir paprašė pagalbos išvaduojant savo žmones iš šamanų kontrolės. Kala ir Fordžas pradėjo sukilimą prieš Ugnies Legioną, nuversdami jų valdymą. Po to trys legionai – Kraujo, Pelenų ir Geležies, suvienijo iš tautą iš likučių.
„Tu bailys“.
„O tu kvailė!“Kardai iššoko iš dėklų su pikčiausiu neapykantos garsu.
„Liaukitės! Abudu!» suriaumojo vadas. Jo akys rūsčiai žvelgė į nedisciplinuotus karius, ir tie lėtai nuleido savo kardus. „Aš privalau stebėti šešis būrius, kariai, ir aš neturiu laiko dar vargti ir su jumis. Užsiimkite reikalais! Jau penkerius metus jūs pešatės. Užmuškite jau vienas kitą, arba baikite gaišinti mane!“
Legionierė Via Splitvein sugniaužė kumščius. Ji suurzgė vos valdydamasi: „Gerai. Bet jeigu šis verkšlenantis baltailtis gaišena dar nors kartą bandys nurodyti, ką aš turiu daryti …“.
„Jei aš nepasakysiu, ir jūs pateksite į pasalą, tai bus ant jūsų sąžinės“, atsakė antrasis charr‘as, neaukštas vyras iš Pelenų Legiono, uždėjęs letenas ant baltutėlių savo kinžalų rankenų. „Jūs ir jūsų būrys iš Kraujo Legiono bus paversti į pačius tikriausius monstrus“, nusijuokė jis. „Iš kitos pusės. Jei jus, Via, paliestų drakono magija, galbūt jūs taptumėte daug mielesnė“.
Via vėl puolė į priekį, bet centurionas vis dar tebestovėjo prieš ją. „Tai ne vietoj, Ferosai!“. Centurionas atstūmė juos abu – „Atgal!“. Bedęs storu pirštu į juodais rūbais apsimuturiavusį žvalgą, centurionas pagiežingai pasakė: „Jūsų pareiga, šiukšlės Peleniniai, palydėti šį būrį per Foulblain Expanse slėnį prie Kinar Forto. Jeigu jūs nesugebate to padaryti, atveskite man tą, kas sugeba!“
Ferosas Tamsusis (Feros Benighted) suriaumojo žemu balsu ir nuleido ginklą. „Gerai. Aš pažadu, kad pervesiu juos – tik palaikykite šį beprotį toliau nuo manęs“.
„Puiku.“ Atsiliepė Via: „Parodyk man kelią. O paskui laikykis toliau nuo manęs“
Legionų sugrįžimas
Netgi po to, kai charr‘ai užgrobė Askaloną, reikėjo įveikti galybę problemų. Trys senieji legionai (Geležies, Pelenų ir Kraujo) bandė įvesti savas hierarchijas. Daugelis lyderių, kurie tebebuvo ištikimi Ugnies Legiono režimui, buvo nužudyti arba paimti į nelaisvę. Naujieji vadovai atsirasdavo jų vietose, ir charr‘ai, kaip rasė, buvo sumušti galutinai. Tiktai savo karingų būrių jėgos, jų įgimto komandos jausmo dėka, charr‘ų rasė išgyveno šį audringą laikotarpį. Ir ironiška tai, kad paskutinis Adelberno prakeikimas tapo pagrindine jų išlikimo priežastimi.
Po to, kai Ugnies Legiono režimas buvo nuverstas, šamanai ir jų pasekėjai spruko į Liepsnojančius Kalnus (Blazeridge Mountains) išsilaižyti žaizdų. Jų pabėgimas lengvai pavyko pirmiausia todėl, kad likusieji trys legionai buvo sutelkę dėmesį į savo vidaus hierarchijos atkūrimą po daugelio Ugnies Legiono valdymo metų. Tačiau po to, kai Geležie, Pelenų ir Kraujo legionų struktūros buvo atkurtos, atrodė, kad visi jie būtinai kibs vienas kitam į gerkles, bandydami surasti vienas kito silpnąsias vietas.
Tai neišvengiamai būtų įvykę, jei ne Askalono šmėklos.
Adelberno prakeikimas krito ant visų Askalono žemės žmonių. Pačiu sunkiausiu momentu jis suardė jų fizinius kūnus ir pasmerkė jų sielas klajoti žeme, amžiams kovojant prieš charr‘us. Kadangi vaiduokliškas priešas buvo negailestingas, Aukštieji Legionai buvo priversti veikti kartu, norėdami išgyventi. Ir nors jie visi nekentė šios priverstinės vienybės, būtinybė apginti save ir Askaloną išmokė tris legionus veikti kartu, nepatiriant žalos savo individualumui.
Šiuo metu Geležies, Kraujo ir Pelenų legionai sudaro netvirtą aljansą. Smoduras Nenugalimasis vadovauja Geležies Legionui iš savo tvirtovės – Juodosios Citadelės. Rytuose, per Liepsnojančius Kalnus, Imperatorius Bangaras Sugriaunantysis (Bangar Ruinbringer) kontroliuoja Kraujo Legiono žemes. Melisa Šešėlių Kardas (Malice Swordshadow), jauna charr‘ų patelė, valdo Pelenų Legioną. Nors trys legionai nesutaria, o kartais ir ginčijasi, jie sugebėjo išlaikyti bendrą sutarimą. Kiekvienas legionas yra nepriklausomas, tačiau visi trys legionai siunčia kariuomenes ir paramą į Askaloną, kad sunaikintų grėsmę žmonėms. Smoduras puikiai žino, kad Melisos kariuomenė čia yra ne tik dėl to, kad teiktų pagalbą, bet ir dėl to, kad šnipinėtų savo imperatorei, tačiau abu lyderiai gerbia vienas kitą. Bangaras gi tiesiog laukinis, nepatiklus ir linkęs į įtūžį. Tačiau jo neapykanta žmonėms didesnė už nepasitikėjimą kitais imperatoriais, ir jis siunčia didelį skaičių karių, kuriems komanduos Juodoji Citadelė.
Audra siautėjo Brande. Žaibai švysčiojo tai vienur tai kitur, apšviesdami kristalinius daiktus, supančius užkrėstas lygumas. Vienišas čarr‘ų būrys žygiavo šnarančiu smėliu, batai lietė klastingą, nuolat besikeičiantį žemės paviršių.
Ferosas sustojo, iškėlęs kumštį. Ugnies Legiono būrys sustingo vietoje. Via pauostinėjo, bet ore nieko nesijautė, išskyrus menką pavojaus nuojautą. Po keleto akimirkų žvalgas atšliaužė prie jų per uolų nuolaužas ir sušnabždėjo: „Priešas priekyje. Panašu, kad turėsime problemų“. Jis pabraižė smėlyje žemėlapį, nurodydamas priešininkų išsidėstymą, atstumą ir skaičių. „Jie jau pajuto mus“.
„Reiškia, atėjo metas žudyti“. Via akys susiaurėjo. Ji atsigręžė į savo būrį, vaikystės draugus. Jų veidai buvo akmeniniai ir griežti. Jie žinojo apie pavojų. Lyguma priešakyje buvo tvirta. Tai buvo gera vieta mūšiui. „Pasiruoškite atakai. Du iš nugaros, kiti su manimi. Pagal mano signalą …“.
Keturi milžiniški padarai pasirodė ant kalvos. Jie buvo bjaurūs, pakeisti Brand energijų. Spendžiant iš jų pakitusių kaukolių ir didelių letenų su nagais, siaubūnai kažkada buvo meškomis arba kalnų katėmis. Dabar gi jie buvo ne kas kita kaip pabūklai, užtaisyti mirtina drakono neapykanta. Ketvertas. Žymiai daugiau, nei jie galėtų atlaikyti. Ji netgi nebuvo tikra, ar jos būrys sugebėtų nugalėti bent vieną.
Via netgi nesuvokė, kad lėtai traukiasi, kol nepajuto Feroso rankos ant savo peties, švelniai sustabdžiusios ją.
„Ar tau viskas gerai? – paklausė jis. Jo balsas buvo tylus, ir jos jautrios ausys vos pagavo prasmę.
„Jie … dideli“, – sušnibždėjo ji drebančiu balsu, tik paskui supratusi, ką pasakė. Via staigiai atitraukė savo ranką, tarsi jo delnas būtų karštesnis už ugnį. Ji išsitraukė kardą. „Nebūk toks bailys, Ferosai. Mes juos sutriuškinsime“.
Ferosas nusišypsojo – kas nelabai skyrėsi nuo urzgimo. „Blogiausiu atveju mes pabandysime“.
Citadelės meistras
Geležies Legiono Imperatorius – senas karys, galybės kautynių veteranas, žinomas kaip Smoduras Nenugalimasis. Smoduras didžiulis, labai raumeningas pagal savo amžių, jame jaučiasi kareiviško gyvenimo antspaudai. Jis turi tik vieną akį, su kuria griežtai nužvelgia savo pavaldinius, o jo melsvi šarvai buvo remontuojami jau daugybę kartų.
Smoduras – nepralenkiamas inžinierius ir puikus architektas. Ilgus metus jis buvo atsakingas už įvairius pasiekimus, kurie sustiprino Geležies Legioną. Imperatoriaus nuomone jo legionas yra pažangiausias, lyginant su kitais charr‘ų legionais. Dėl neįprastai pažangaus Smoduro charakterio kitos rasės yra įleidžiamos į Juodąją Citadelę tada, kol jos naudingos charr‘ams. Smoduras net sudarinėja sutartį su žmonėmis, ginančiais Juodojo Vanago tvirtovę (Ebonhawke) – vietą, kuri seniai tapo krislu Geležies Legiono akyje. Viena iš sąlygų sudarant sutartį yra ta, kad charr‘ai reikalauja, jog žmonės grąžintų jiems jų senovinį ginklą – Khan-Ur Nagą (Claw of the Khan-Ur).
Kai kas sako, kad Smoduras reikalauja grąžinti legendinį ginklą tam, kad galėtų sustiprinti savo valdžią ir užimti visų charr‘ų valdovo vietą. Kiti skleidžia gandus, kad ypatingas imperatorius nori išlydyti nagą, tikėdamasis, kad jo tauta eis priekin, nesidairydama į praeitį.
„Kelkis, kary!“ suriaumojo Via paskutiniajam jos būryje. Ji sugavo galingą mutavusio padaro nagą. Stiklinis kritusio jos palydovo žvilgsnis jai pasakė viską. Jis buvo miręs, kaip ir kiti. Fararo broliai ir seserys, kurie kariavo su ja nuo vaikystės. Nepaisant to, kad jie nukovė tris žvėris – vieną iš jų Via užmušė pati – ji neįstengė sulaikyti ketvirtojo puolimo. Jai skaudėjo visą kūną, ir ginklas darėsi vis sunkesnis su kiekvienu smūgiu.
Via skydas sulūžo, perrėždamas geležį ir skeveldromis subadydamas jos snukį. Ji atsitraukė atgal, mosuodama kardu priešais save, mėgindama sulaikyti priešą, kol jos regėjimas vėl tapo neryškus. Vienas platus mostas, kitas – bet jos ašmenys perskrodė tuštumą. Via atsimerkė, baimindamasi blogiausio … kaip tik dėl to, kad pamatytų, kaip monstras susvyravo ir nugriuvo. Durklas su sniego baltumo rankena pervėrė jo kristalinę širdį.
Ferosas stovėjo tarp jos ir padaro, jo kūnas buvo suraižytas nuo pečių iki uodegos. „Kvailys“,- suurzgė jis, krisdamas ant kelių.
Nekreipdama dėmesio į savo žaizdas, Via prisiartino prie jo, nusiplėšdama apsiaustą ir draskydama jį į skutus, kad aprištų jais jo žaizdas. Skautas susierzinęs bandė išvengti jos rankų. „Palik mane. Eik, kol kraujo kvapas nepriviliojo kitų …“.
„Bailys!“ – Ji suurzgė, stipriau užverždama mazgus. „Bandai pabėgti iš mūšio?“.
„Aš rimtai sužeistas, Via“.
„Tau bus geriau“,- pertraukė ji.
Ferosas giliai atsiduso. „Gerai. Tačiau mums reikia dingti iš čia. Jeigu tu neši mane, aš parodysiu kelią“.
„Ne“. Jos rankos sustingo virš tvarsčio. „Jeigu tu pajudėsi, tu nukraujuosi. Aš eisiu viena. Aš atsiųsiu ką nors paimti tavęs. Net nepraėjus dienai“.
Pelenų Legiono karys šniurkštelėjo paniekinančiai. „Jei tu eisi viena, tu nieko negalėsi padaryti. Žus visi. Yra tik vienas kelias … ir jokio kito“. Ferosas užsimerkė, kentėdamas skausmą. Kai jis atsimerkė, jis vėl suriaumojo: „Aš pažadėjau, kad pamatysiu tave toli nuo šios vietos, tu, kruvina idiote. Ir aš tai padarysiu“.
Jai prireikė vienos akimirkos priimti sprendimui. Ji užsivertė Pelenų Legiono karį sau ant nugaros. Ferosas apkabino jos kaklą. Daugiau nesiginčidami jie leidosi į šiaurę, į Kinarą.
Komandavimo grandinėlė
Tikrasis charr‘ų rasės valdovas – Khan-Ur, laikomas pirmuoju imperatoriumi. Jis yra viršesnis už keturių Aukštųjų legionų imperatorius ir koordinuoja visą charr‘ų armiją. Paskutinysis Khan-Ur buvo nužudytas, kai žmonės atėjo į Tyriją ir išvijo chrr‘us iš Askalono. Keletas charr‘ų nuo tada bandė pretenduoti į titulą, bet niekas iš jų nesugebėjo suvienyti legionus bendram valdymui. Be Khan-Ur kiekvieną iš keturių legionų valdo savas imperatorius, kuris užima aukščiausią poziciją savo legiono struktūroje.
Po kiekvieno imperatoriaus seka jo pirmieji vadai, tribūnai. Legione retai būna daugiau kaip dešimt tribūnų, ir jie kontroliuoja visą karo veiksmų teatrą arba kontroliuojamąją teritoriją. Paskui tribūnus eina centurionai. Kiekvienas centurionas komanduoja keletui karinių būrių („kompanijoms“) ir koordinuoja manevrus pagal gautus iš tribūno savus įgaliojimus. Rajonuose, kur dirba keletas centurionų, gali būti išrinktas pirmasis centurionas – „pirmasis tarp lygių“. Pirmasis centurionas vadovauja atakuojančiai 3-5 didelių kompanijų jėgai, tai žinoma mažiau, negu apima tribūno valdžia, tačiau tai yra vis tiktai reikšminga jėga.
Kiekviena kovinė grupė turi savo legatą. Legatai – tikroji legionų širdis. Jie veda savo būrius (paprastai 5-15 charr‘ų grupę) į misijas, veda jas į pergalę ir yra atskiri jų komandos vadai. Jie vadovauja paprastiems legiono kariams – komandos nariams, kurie yra pagrindinė charr‘ų jėga.
Be to, viduje Aukštųjų Legionų struktūros egzistuoja rangai, kurie neturi tiesioginės priklausomybės. Brevetas – laikinas vadovavimas mūšio lauke, esant ypatingai padėčiai. Kvestoras – legiono kvartirmeisterio laipsnis, paprastai pozicija, kurią užima senas kareivis, kurio kariški gebėjimai jau nebe tie, tačiau kurio patirtis ir administracinis vadovavimas yra nepaprastai vertingi. Skraperis – (Scrapper) – universalus pavadinimas būrio – atliekančio bausmę, nepriklausomai no rango.
Primusas – fararų vyriausiojo instruktoriaus pareigos. Gimus vaikučiams, juos nuveda į legiono fararą, kur jie gauna išsilavinimą ir auga koviniame būryje, suformuotame iš vienmečių. Primusas garantuoja išsilavinimą ir apmokymą, parengdamas jaunuolių būrį kariškam legiono gyvenimui.
Žemiausias rangas legionuose – gladijus. Gladijus, tai charr‘as be būrio, jis yra pats žemiausias pėstininkų rangas, turi mažiausiai pagarbos ir atsakomybės, nepriklausomai nuo jo anksčiau turėto laipsnio arba rango. Cnarr‘ų karys be būrio neturi pasitikėjimo. Kiekvieno gladijaus pareiga kuo greičiau prisijungti prie būrio. Kol jie to nepadaro, jie yra legiono baltosios varnos, ir į juos žiūrima iš aukšto.
Yra esminis skirtumas tarp gladijaus ir charr‘o, atliekančio savo būrio užduotį. Pirmasis neturi palaikymo ir vietos hierarchijoje. Antrasis gi paprasčiausiai atlieka tam tikrą savo padalinio užduotį arba misiją. Charr‘ams priimtinas ilgalaikis buvimas toli nuo savo būrio, jeigu to reikalauja jų pareiga ir užduotis. Tačiau skirtingai nuo gladijų, charr‘ai turi savo būrį, kurį galima pasikviesti pagalbon ir į kurį galima sugrįžti pasibaigus misijai.
Jaunasis farado primusas kilstelėjo antakius, kai pamatė kraujuojančią legionierę, žingsniuojančią į duobės pusę. Jos žaizdos dar neužgijo persikėlus per Brand, ir didžiulių nagų pėdsakai ant jos kūno dar buvo švieži. Rankose ji laikė vaikelį, ne vyresnį, kaip dviejų savaičių. „Kraujo Legionas?“ – pasityčiodamas paklausė primusas. „Čia Pelenų faradas“.
„Aš žinau, kur esu“, – piktai sušuko kovotoja, iššiepdama dantis. „Paimkite šią silpną būtybę, ir baikim su tuo“. Taip sakydama, ji užlaikė vaikelį dar akimirkai, kasydama jo tarpausį ir leisdama žaisti su savo pirštu.
„Kas tėvas?“ – rimtai paklausė Pelenų primusas.
Į tai jis išgirdo griežtą atsakymą: „Ne tavo reikalas Pelenine šiukšle“. Ji dar kartą pažvelgė į vaikelį, prieš atiduodama jį į primuso rankas. „Jis buvo vienas iš jūsiškių. Tai viskas, ką tau reikia žinoti“.
Primusas prijungę vaiką prie kitų: prie būrio, kuriuo jie vienąkart taps. „Ar vaikelis turi vardą?“ – atsargiai paklausė jis nueinančios Kraujo Legiono kovotojos.
Ji sustojo, atsigręžė per petį. „Verosas“, – riktelėjo ji. Kraujo Legiono kovotoja uždėjo leteną ant baltos kabančio prie jos diržo durklo rankenos. „Ir, primusai …. Pasakykite jam, kad jo tėvas buvo bailys“. Po akimirkos ji tyliai sušnabždėjo: „Ir paskui įsitikinkite, kad jis nepasuktų tuo pačiu keliu….“.
Via nuleido galvą, tarsi slegiama sunkios naštos, ir tyliai išėjo iš fararo.
