Aš buvau vienu iš tų laimingųjų, kuriuos ArenaNet pakvietė į betą spaudai per praėjusias išeigines. Mes turėjome prieigą prie Charr‘ų, Nornų ir Žmonių rasių. Savaime aišku, kad aš negalėjau susilaikyti neišbandęs kiekvieną rasę, nes jų startinės zonos skiriasi viena nuo kitos, taigi, aš pažaidžiau už visas tris. Tokiu būdu buvo išspręsta problema už kokią rasę pažaisti, bet atsirado kita: už kurią pirmiau? Po keleto monetos metimų, likimas nurodė didžius ir galingus Nornus.

Asmeninė Nornų istorija

Šiauriniai Nornai

Aš patekau į kitų nekantrių ir galingų medžiotojų kompaniją, iš kurių kiekvienas buvo pasirengęs pasireikšti kaip tikras Nornas. Aš truputį apsidairiau, kad įsijausčiau į atmosferą. Nornai iš prigimties dideli, ir viskas aplink juos taip pat atrodo didingai. Architektūra buvo labai natūrali, namų stogai užlenkti. Beveik ant visko buvo išgraviruotos dekoracijos, parodančios, kas čia yra šeimininkas.  Toli kalnuose matėsi iškalti didžiųjų dvasių paveikslai, kurie teikė jėgos ir garbės pojūtį.  Žemė atitinkamai buvo padalinta į kiekvienos dvasios valdas.

Visi pradiniai Nornų kvestai susiję su dvasių garbinimu ir labai skiriasi vienas nuo kito. Tuo metu, kai lokys norėjo, kad aš įrodyčiau savo jėgą, Varnas pasiūlė man mįslėmis pasitikrinti savo išmintį. Priešai šioje srityje taip pat įvairūs. Aš susidūriau su kitomis Nornų frakcijomis, tokiomis kaip Svaniro Sūnūs (Sons of Svanir), Skales ir Wurms. Patys priešai buvo labai paprasti. Aš nekalbu, kad jie neturėjo ypatingų gabumų, kurie priverstų mane pajusti grėsmę. Jie tiesiog buvo dideli, kaip ir patys Nornai. Priešai buvo išsidėstę pakrikusiai, bet kompaktiškai. Aš jaučiau, kad perėjimas nuo kvesto prie kvesto buvo natūralus ir gerai apgalvotas. Aš manau, kad padalinus žemę kiekvienai dvasiai, jiems pavyko nesupainioti tam tikrų priešų tipų.

Pasaulis tapo daug didesnis, kai aš išėjau iš pirmosios srities. Kuo toliau aš ėjau į šiaurę, į ledo ir sniego žemes, tuo gausesni ir stipresni darėsi priešai, bet tuo pačiu darėsi įdomiau. Be to, jie vienijosi į grupes, ir žaidėjams dėl to teko laikytis kartu, ko pačioje bendro darbo pradžioje man beveik neteko pastebėti. Tai pridėjo dar daugiau susidomėjimo žaidimu. Įvykiai tapo dar labiau sudėtingesni, su didesniu fazių kiekiu pajusti progresui. Apdovanojimai taip pat buvo malonūs. Paprastas lydėjimo įvykis pavirto į kovą dėl savo gyvybės. Galų gale, mes įgavome ne tik patirties, bet dar ir pirklys nusprendė atidaryti kaimelyje parduotuvę, kaip padėkos ženklą už palydėjimą.

Žiaurieji Charr‘ai

Po to, kai praleidau valandą su Nornais, aš persijungiau į Charr‘us. Atmosfera pasirodė beesanti visiškai kitokia, nes architektūra, mano požiūriu, buvo labai aštri ir kieta. Juodoji Citadelė atrodė kaip gyva mašina, kurios centre buvo tamsi širdis, sukelianti šiurpą. Jūs čia realiai pajuntate techninį Charr‘ų progresą. Aplinkui buvo išrikiuotos karo mašinos su ratais, demonstruojančios, kad šie pasiekimai buvo ne dėl Charr‘ų gyvenimo gerovės, bet dėl jų pastiprinimo.
Supančios sostinę Charr‘ų žemės buvo paverstos kautynių lauku. Tuo metu, kai Nornų žemė buvo rami ir padalinta, Char‘ų žemės buvo žymiai gyvesnės. Čia buvo nesunku rasti priešą, arba priešininkų grupę. Viskas tarnavo aplinkos pagyvinimui.  Aš pastebėjau, kad žaidėjai ir aš dažniau kovėmės kartu, nes priešo jėga auga pakankamai greitai. Į priešo grupes įėjo ir artimos, ir tolimos kovos kariai.

Nors ten ir buvo daug mūšių, visi įvykiai buvo skirtingi. Juose taip pat buvo daug prasmės.  Charr‘ai yra žiauri rasė, todėl jų kalba trumpa. Charr‘ų grupė iš įvairių legionų ginčijosi apie tai, kas ką žino, ir būtent aš galėjau sustabdyti mūšį.  Šis įvykis tikrai priklausė nuo manęs, nes jums iš tikrųjų būtina kontroliuoti, ką ir kam jūs sakote. Tam tikra prasme, reikėjo galvoti taip, tarsi jūs būtumėte jūsų personažo vietoje. Tai sugražino RPG elementą atgal į MMO. Jeigu aš būčiau pasakęs kažką ne taip, Charr‘ų karys būtų puolęs mane, ir aš jį būčiau užkimšęs senu būdu.

Apskritai, pas Charr‘us su jų kovomis buvo linksma, nes tai iš tikrųjų skatino dirbti bendrai. Čia aš pajutau daugiau RPG elementų, nei pas Nornus. Abi šios sritys labai skiriasi viena nuo kitos, ir aš pajutau dvi absoliučiai unikalias žaidimo patirtis. Tai mane labai nudžiugino, ir aš su nekantrumu persijungiau į žmones.

Išdididūs Žmonės

Kai mano personažas pasirodė, aš pamačiau kaimą, nugrimzdusį į chaosą. Laukais bėgiojo Kentaurai, nuo jų bėgo gyventojai, slėpdamiesi iš baimės. Pagal istoriją žmonės jau nebebuvo ta didi ir galinga tauta. Aplinka iš tikrųjų leido pajusti, kad šis nuotykis bus kova nuo pradžių iki galo. Žemė buvo pilna fermerių naudmenų ir pastoviai atakuojama banditų, Kentaurų ir kitokių monstrų rūšių.

Ši kova dėl išlikimo buvo daugelio įvykių centre. Banditai dažnai bando padegti derlių, todėl žaidėjai privalo susivienyti, kad galėtų užgesinti ugnį. Padarai, kurie kažkada gyveno šiame rajone, taip pat kelia pavojų žmonių gyvybei, kadangi didžioji žemės dalis išliko neliesta ir neužstatyta. Netgi banditai neturi savo gyvenviečių. Jiems tenka naudotis olomis ir aukštumomis kaip savo operacijų baze.

Kai aš pradėjau tyrinėti miško masyvus, aš pastebėjau, kad priešininkai pasikeitė. Vietoj to, kad pamatyčiau banditus ir harpijas, aš susidūriau su labiau laukiniais padarais ir Kentaurais. Žemė buvo taip pat truputį ramesnė, nes apylinkėse nebuvo banditų, keliančių betvarkę.  Bet ir dropas buvo skurdesnis. Kautynėse su banditais aš gavau daug gerų dalykų, įskaitant ir medžiagą kraftui. Dropas buvo turtingesnis negu pas Charr‘us arba Nornus. Tačiau, kuo labiau laukinis buvo padaras, tuo paprastesnis tapdavo dropas. Nežinau, kaip į tai žiūrėti.

Turint omenyje daugybę įvykių, kurie leidžia jums prisiimti pasaulio saugotojo vaidmenį, jums iš tikrųjų tenka dairytis į kitų žaidėjų pusę, kad galėtumėte gauti pagalbą. Bendrai paėmus, su priešais nebuvo taip sudėtinga, kaip startinėje Charr‘ų zonoje, nes priešai buvo išsidėstę pakankamai padrikai, todėl jūs turite galimybę pailsėti. Tačiau tas jausmas, kad žmonės iš tikrųjų kaunasi – būtent tai, mano nuomone, kas priverčia žaidėjus susivienyti.

Po trumpo pasivaikščiojimo visose žemėse, aš nusprendžiau užsukti į Divinity `s Reach. Šis miestas tikrai didžiulis. Atmosfera iš esmės skiriasi nuo tos, kokią aš pamačiau už miesto sienų. Visi linksminosi, pirkliai visur rodė savo prekes. Aš netgi mačiau keletą žemėlapių, kuriuos keista čia buvo pamatyti. Už miesto sienų ribų fermeris bijojo ir žingsnį žengti nuo savo žemių.  Man atrodė, kad chaosas išorėje, vyksta kažkur labai tolimoje vietoje, bet jokiu būdu ne už keleto žingsnių nuo pagrindinių vartų.  Miestas padalintas į keletą sektorių, kiekvienam Dievui taip, kaip Nornų žemė buvo padalinta didžiosioms dvasioms. Kiekvienoje gatvėje stovi po kelis namus. Piliečiai stovėjo ir kalbėjo įvairiomis temomis: nuo karo iki paprastų kasdieninio gyvenimo temų. Aš jaučiausi nesaugiai. Šis miestai visiškai skyrėsi nuo Nornų ir Charr‘ų. Kažkuria prasme šis nesaugumo jausmas vertė mane nekęsti piliečių, juk žmonės už Divinity‘s Reach ribų kovoja kiekvieną dieną už savo gyvenimą, kai tuo tarpu šie žmonės stoviniuoja ir svarsto, ką valgys vakarienei.

Aš atsigręžiu į tai, ką išgyvenau, ir aš iš tikrųjų esu laimingas, kad nusprendžiau išbandyti žaisti už kiekvieną rasę. Kituose  ММО aš taip pat išbandydavau įvairias rases, bet pastebėjau, kad kiekviena zona panaši į ankstesniąją, vietovė ir questai būdavo tie patys. Žaidime Guild Wars 2 kiekviena startinė zona atrodė unikali.  Visos rasės turėjo skirtingą gyvenimo būdą, ir kiekvienas įvykis suteikdavo unikalų jausmą. Nornai leido pajusti išdidumą, garbę ir medžioklės jaudulį.  Charr‘ai leido pajusti karo šešėlį, versdami nugrimzti į įniršį ir neapykantą. Žmonės leido įsijausti į kasdienio gyvenimo vargus ir rūpesčius žmonių, praradusių buvusią didybę. Aš tikrai kiekvieną kartą išgyvenau naujus jausmus. Man tai buvo didelis pasiekimas, ir aš dėkoju visiems Arena Net darbuotojams už šį didžiulį darbą. Aš negaliu sulaukti galimybės sužaisti žaidimą iki galo.

Šaltinis — mmorpg.com

Eiti prie įrankių juostos